Turkijoje Europa sujungta piešiniais

Pamatyti pasaulį, pažinti naują kultūrą, dalintis patirtimi – tai bene svarbiausi dalykai, kuriuos gali patirti žmogus. Ypač jaunas. Todėl, kai mes, Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago vidurinės mokyklos abiturientės, Živilė Steniukynaitė, Giedrė Bolytė ir Agnė Svetnickaitė, labai apsidžiaugėme, kai sužinojome, kad dalyvavimas Mokymosi visą gyvenimą programos Comenius projekte mums suteikė galimybę pabūti tarp Europos ir Azijos – Stambule.
„Pieškime! Piešiniai vienija Europą“(“Let‘s draw! Cartoons Unite Europe“) – taip vadinasi projektas, kuriame ne tik mokyklą, miestą, tačiau ir visą šalį atstovavome mes. Ruoštis pradėjome dar rudenį. Padedamos istorijos mokytojos metodininkės Ramutės Volkuvienės, matematikos, IT mokytojos metodininkės Loretos Mazėtytės bei anglų kalbos mokytojos Inetos Boguševičienės, rinkome lietuvių autorių karikatūras Europos Sąjungos tema bibliotekose vartydamos senus laikraščius ir žurnalus, ieškodamos jų internete. Jas atrinkti, suprasti, išanalizuoti ir parengti pristatymą anglų kalba lengva nebuvo, bet viltis, kad ištrūksime iš šaltos lietuviškos žiemos ir noras parodyti Europai, kad mes galime ją „užkariauti intelektu“- atpirko viską.

Plėšant kalendoriaus lapelius, tikriausiai pirmą kartą džiaugėmės, kad laikas dvyliktoje klasėje bėga taip greitai – diena keitė dieną ir štai – taip ilga laukta kovo 3 d. Kelionė iki Turkijos ekonominio ir kultūrinio centro Stambulo neprailgo. Jau kelionės nuo oro uosto iki viešbučio metu pradėjo aiškėti, kad šiame mieste nemaža laiko praleisime važiuodamos. Iš tikrųjų, atstumai ten milžiniški, automobilių nežmoniškai daug, nes ir žmonių Stambule ~15 mln. Vienas didžiausių įspūdžių, kuriuos svetimšalis patiria važiuodamas Stambule – tai didelis tiltas virš Bosforo sąsiaurio, skiriančio Europinę ir Azijinę miesto dalis. Važiuoji, dairaisi ir matai, kaip plaukia laivai. Nenusakoma! Pats miestas taip pat sunkiai apibūdinamas. Vietovė ten itin kalvota, tad namai sustatyti ant šlaitų, visi keliai irgi tai kyla, tai leidžiasi – nespėji susivokti. Bet vakare, kai visame Stambule užsižiebia šviesos, atrodo, kad šis miestas siekia dangų. Esu tikra, kad to vaizdo nepamiršiu visą gyvenimą.

Bet ne tik grožėtis Stambulu mes ten važiavome. Todėl jau antrą vizito dieną mūsų laukė pogrindinis darbas – karikatūrų pristatymas. Ankstyvą ketvirtadienio rytą mes ir dar septynios delegacijos (2 italų, 2 prancūzų, portugalų, lenkų ir vokiečių mokyklų atstovai) nuvykome į Koç mokyklą. Nėra ko slėpti – prieš išvyką mes buvome paveiktos stereotipinių minčių apie varganą turkų gyvenimą, prastas jų anglų kalbos žinias ir t.t. Tai, ką pamatėme Koç‘e visiškai skyrėsi nuo to, ką manėme. Ši mokykla yra viena prestižiškiausių privačių mokyklų ne tik Stambule, bet ir visoje Turkijoje. Čia dėsto mokytojai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados ir kitų valstybių, mokyklos vadovas – britas. 3 km2 uždaroje teritorijoje yra mokykla, didelis parkas, biblioteka, sporto centras, teniso kortai, moksleivių laisvalaikio centrai, stadionas, dydžiu lenkiantis mūsų miesto stadioną, mokytojų gyvenamieji namai ir t.t. Mokyklos vidus taip pat vertas ne vienos eilutės pagyrų – viskas nauja, švaru, tvarkinga. Pati naujausia technika, įranga, pertraukų metu grojantis DJ, galimybė patenkinti visus kūrybinius poreikius, o kas svarbiausia – saugumo jausmas, kai žinai, kad palikęs daiktus bet kurioje vietoje, juos ten ir rasi (būtent tai mokiniai ir daro, todėl pertraukų metu visi mokyklos koridoriai būna nukloti kuprinėmis). Kabinetai, kur vyko karikatūrų pristatymas, yra vadinamieji „egzaminų kambariai“ ir, kaip sakė mokyklos mokiniai, gerų emocijų jie tikrai nekelia. Tačiau nepaisant to, kad prieš pristatymą mums truputį drebėjo kojos ir džiūvo gerklės, savo pasirodymu buvome patenkintos tiek mes, tiek mūsų mokytojos, o dar ne vieną gerą žodį apie lietuviškas karikatūras ir tai, kaip jas pristatėme, išgirdome ir iš kitų delegacijų.

Antrą naktį Turkijoje kiekviena praleidome jau mokinių šeimose. Tai, kad jie leidžia vaikus į tokią mokyklą kaip Koç, daug ką pasako apie jų finansinę padėtį. Bet nepaisant to, jog jų gyvenimą galima prilyginti filmams apie turtuolius, šeimos, kuriose mes gyvenome, buvo nepaprastai draugiškos, malonios ir visiškai be jokio puikybės jausmo dėl savo turtų. Jie itin domėjosi Lietuva, mūsų tradicijomis, švietimo sistema.

Trečia mūsų kelionės diena taip pat buvo skirta rimtai veiklai – vėl analizavome karikatūras. Tik šįkart dirbome tarptautinėmis grupėmis (mūsų grupėse buvo turkų, vokiečių ir prancūzų moksleiviai) ir tai buvo puiki proga ne tik pagerinti savo anglų kalbos įgūdžius, bet ir geriau susipažinti su žmonėmis iš kitų šalių, padiskutuoti su mokytojais Europos Sąjungai aktualiais klausimais. Darbą mūsų grupės baigė vienos pirmųjų, todėl laisvu metu visus susikvietę parodėme bene populiariausius lietuviškus žaidimus – „Šiaudų batai“ ir „Jurgeli, meistreli“. Visiems labai patiko!

Šeštadienis buvo skirtas Stambulo apžiūrėjimui. Pirmiausia apsilankėm Mėlynojoje mečetėje –pagrindiniuose ir didžiausiuose Stambulo musulmonų maldos namuose ir Sofijos sobore – dar VI a. pastatytame imperatoriaus Justiniano, viduramžiais aštuntuoju pasaulio stebuklu vadinamu ir iki šių dienų išsaugujusio savo didybę. Ypatingą įspūdį paliko savitas ir pikantiškas prieskonių turgus. Stambulą palikome sekmadienio popietę. Jau perskridus Juodąją jūrą, žalią Turkijos peizažą pakeitė baltos Europos vaizdinys. Viso skrydžio metu dalijomės dar nesusigulėjusiais įspūdžiais, bet jau pasiekus Rygą viduje pradėjo kirbėti noras greičiau sugrįžti namo. Skrisdamos virš apšvietos Lietuvos sostinės supratome, kad nors tai ką pamatėme ir patyrėmė yra neįkainojama, tačiau liaudies išmintis vis dėlto nemeluoja ir namuose yra geriausia.

AGNĖ SVETNICKAITĖ,
Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago
vidurinės mokyklos
12 c klasės mokinė

Parašykite komentarą