Projektas griauna stereotipus

Retas lietuvis nėra lankėsi Lenkijoje, o ką jau kalbėti apie dzūkus. Tad mes, Alytaus Adolfo Ramanausko–Vanago gimnazijos mokytojos – projekto koordinatorė vyresnioji anglų kalbos mokytoja Ineta Boguševičienė bei vyresnioji istorijos mokytoja Giedrė Škarnulienė – gegužės 25 – 29 dienomis vykdamos į projekto partnerių susitikimą Lenkijoje, Gdynės mieste, nesitikėjome jokios egzotikos. Tai jau trečiasis Mokymosi visą gyvenimą programos Comenius daugiašalės mokyklų partnerystės projekto „Pieškime! Piešiniai vienija Europą“ (CUE ‘Let’s draw! Cartoons unite Europe’) partnerių susitikimas, kuriame dalyvauja Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Portugalijos, Lenkijos, Turkijos ir Lietuvos mokyklos. Šiokių tokių netikėtumų žadėjo šalį siaubiantis potvynis Lenkijoje ir vis nerimstantis ugnikalnis Islandijoje. Orai iš tiesų pasirodė nesvetingi – pūtė smarkus vėjas, buvo šalta, giedrą staigiai keitė lietus. Tačiau viską atpirko svetingas šeimininkų sutikimas oro uoste, mūsų pasitikti mokytojai atvyko kartu su projekte dalyvaujančiais mokiniais bei jų tėvais.

Spalvingi daugiabučiai ir stereotipai

Gdynės miestas mus nustebino spalvingais (!) daugiabučiais. Lietuvio akiai, pripratusiai prie vienspalvių, o dar dažniau – pilkų, namų, išdažytos pačiomis įvairiausiomis spalvomis sovietmečio „dėžutės“ pasirodė labai neįprastos. Lenkų kolegės pasakojo, kad taip namus žmonės puolė dažyti griuvus komunistų režimui, tuo norėdami išreikšti savo džiaugsmą išrūkus iš viską suvienodinančios, gyvenimo džiaugsmą neigiančios sistemos. Labai stebino patys žmonės, be galo paslaugūs, draugiški ir … tvarkingi. Miestas tiesiog stulbino savo švara. Ne kartą teko regėti, kaip asmenys, tradiciškai nekreipiantys dėmesio į visuomenės normas ir mėtantys šiukšles kur pakliuvo, pvz. benamiai, sustoja prie šiukšliadėžės išmesti nuorūkos.

Gdynė – gana jaunas Baltijos pajūrio miestas, kuriame visas gyvenimas dar visai neseniai sukosi apie dabar jau uždaromą laivų statyklą. Jis kartu su greta esančiais Sopotu ir Gdansku sudaro savotišką miestų broliją. Vietinių nuomone, Gdanskas geriausiai tinka užsidirbti pragyvenimui, Sopotas – linksmintis ir leisti laisvalaikį, o Gdynė – gyventi ir auginti vaikus.

Šio susitikimo tema – Europos Sąjungoje egzistuojantys nacionaliniai stereotipai. Mokiniai rinko, analizavo ir susitikime pristatė karikatūras. Buvo smagu stebėti, kaip vaikai grupėse aptaria piešinius ir diskutuoja apie tikrąsias kiekvienai tautai būdingas savybes. Pavyzdžiui, prancūzai bandė įrodyti vokiečiams, jog varlės jų valgiaraštyje užima toli gražu ne pirmą vietą, o vokiečių mokinukai įtikinėjo turkus negeriantys alaus.

Mus svetingai priėmusi mokykla – Gdynės miesto gimnazija Nr.13 – pasirodė labai panaši į kai kurias Lietuvos mokyklas: trūksta kabinetų, lėšų renovacijai, net anglų kalbos vadovėliai tie patys. Buvo ir skirtumų. Viename pastate glaudžiasi dvi mokyklos – pagrindinė ir vidurinė. Pamokos ten trunka iki 17 valandos, o mokytojų tvarkaraščiuose daug „langų“. Mokykloje yra įvestas dvikalbis mokymas kurį pasirinkę mokiniai anglų kalbą studijuoja 5 valandas per savaitę ir istorijos, geografijos, biologijos arba chemijos pamokose anglų kalba yra antroji dėstymo kalba. Todėl dalis mokytojų yra dviejų dalykų – anglų kalbos ir kokio nors kito, pavyzdžiui istorijos – specialistai.

Bandėme išmatuoti ilgiausią pasaulyje lentą

Lenkai – labai svetingi žmonės ir didžiuojasi savo šalimi, taigi paskutinę susitikimo dieną mes aplankėme užburiantį Gdansko senamiestį, kuriame vaikščiojant, atrodo, pranyksta laikas. Žavėjomės panoraminiu vaizdu nuo Viežicos bokšto. Daug laiko praleidome Šimbarke esančiame edukaciniame centre, kuriame dar kartą įsitikinome, kaip glaudžiai susiję mūsų šalių istorijos. Lankėmės autentiškoje, dalimis iš Sibiro pargabentoje lenkų tremtinių trobelėje, atkurtame Sibiro koncentracijos lagerio barake, kuriame vienam belaisviui tekdavo tik 1,5 gulto lentos, lenkų emigrantų Kanadoje trobelėje, žeminėje slėpėmės nuo vokiečių bombų atakos… Buvo ir linksmesnių dalykų: bandėme patys išmatuoti pasaulio Guinnesso rekordų knygoje įregistruotą ilgiausią pasaulyje lentą, visi draugiškai ant laužo kepėme lenkiškas dešreles bei kiekvienas savo rankomis minkėme duoną, kurią, iškeptą ten pat krosnyje, išdidžiai vežėme namiškiams lauktuvių.

Kelionę vainikavo apsilankymas name, pastatytame aukštyn pamatais ir žemyn stogu, kaip pasikeitusių vertybių simbolis pasibaigus sovietmečiui. Įėjus vidun atrodo, kad visiškai prarandi pusiausvyrą, lyg būtų nustoję galioti gamtos dėsniai, sukasi galva ir kūnas desperatiškai ieško tvirtos atramos, kurios galima būtų įsitverti. Ir linksma ir baisu. Turi praeiti kažkiek laiko, kad pajustum, jog po tavo kojomis esančios lubos gali būti tokios pat patikimos kaip ir grindys.

Į Lietuvą grįžome truputį apsvaigę nuo įspūdžių, atsikratę kai kurių įsisenėjusių nuostatų bei stereotipų, su savimi veždamos kitokį kaimyninės šalies paveikslą.

Ineta Boguševičienė
Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos vyresnioji anglų kalbos mokytoja

Parašykite komentarą