Pirmūnai Aukštaitijoje (NUOTRAUKOS)

Sakoma, nėra blogo oro, tik netinkama apranga. Ankstų šeštadienio rytą būrys moksleivių pirmūnų išvyko į Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos padovanotą ekskursiją už puikų mokymąsi. Nors ir pūtė šalti vėjai bei grėsė trijų valandų kelionė autobuse, apsiginklavę storiausiais šalikais ir karštos arbatos pilnais termosais patraukėme į Aukštaitijos nacionalinį parką Ignalinos rajone.Po keleto valandų kelionės, kurios metu vieni spėjo išsimiegoti, o kiti, tokie kaip aš, papusryčiauti, mes pasiekėme pirmąjį maršruto tašką – Palūšės Šv. Juozapo bažnyčią, kur mūsų laukė gidas. O ir jo būta ne prasto – nuotaikingai ir energingai jis mums pasakojo vietos istoriją, rodė dalykus, už kurių neužkliūva nežinančių praeivių akis, pažėrė negirdėtų faktų. Susipažinę su bažnyčios ypatumais, buvome nuvesti prie pilkapio – senovinės laidojimo vietos su sampilu iš žemės ar akmenų. Tai buvo namelis aukštu stogu, kurio centre eksponuojama senovės moters skeletas su visomis laidojimo įkapėmis. Pamatėme, kaip rytų Lietuvoje V-VI amžiuje buvo laidojami nedeginti mirusieji. Padarę įspūdingų kadrų žygiavome toliau – persikėlėme į akmens amžių, o tiksliau – jo pabaigos būstą, po ilgų archeologinių tyrimų kruopščiai įrengtą specialistų. Čia išvydome senovės aukštaičių įrankius, dabartinių lovų „protėvius“, sužinojome, įvairiausių triukų, kaip pirmykščiai žmonės kovojo dėl išlikimo. Tuomet mūsų laukė Ledakalnis, nuo kurio viršūnės atsiveria įspūdingas vaizdas į 6 ežerus. Iš viso Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 126 ežerai, o visoje Aukštaitijoje jų priskaičiuojama per 1000.

Gidas padarė mums siurprizą – trumpam atitolę nuo numatyto maršruto buvome nuvežti prie apžvalgos aikštelės, kurios aukštis – 30 metrų. Vieni drąsiai ir tvirtai, kiti, panikuodami dėl aukščio baimės, mes lipome pasigėrėti vaizdu iš bokšto, mūsų praminto „Lietuvos Eifeliu“. Nors ir siautė vėjai, tačiau nei vienas liaunas moksliukas nebuvo nupūstas, ir papozavę objektyvams išvykome prie Ginučių malūno, po to į Stripeikių bitininkystės muziejų. Ko tik ten nebuvo – nuo drožinėtų avilių, iki senovės bitininkystės įrankių, nuo visų bičių produktų demonstracijų, iki sūpynių ir skulptūrų… Būtent čia mes pirkome lauktuves namiškiams, o neretas nemėgęs medaus, tačiau prisiklausęs apie jo naudingumą, vakare jau skanavo jį su arbata.

Galop, ekskursiją vainikavo žygis į Dubingių piliakalnį Molėtų rajone, kur 2009 m. rugsėjo 5 d. buvo perlaidoti Radvilų giminės atstovų palaikai. Ant piliakalnio viršūnės grožėjomės tebekasinėjamos viduramžių pilies griuvėsiais, papėdėje – ilgiausiu Lietuvos ežeru Asveja.

Taigi ši mokyklos dovana ne tik praplėtė mūsų akiratį, bet ir vieną eilinį šeštadienį pavertė įsimintinu. Mes buvome tokie patenkinti šia išvyka, jog pasižadėjome laimėti būsimas olimpiadas, kad tik sulauktume panašių pramogų  ir pavasarėjant.

Rimantė Kvašinskaitė,

Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos

IVa.g. klasės mokinė

Parašykite komentarą