Ekskursija į Dzūkijos nacionalinį parką

Gegužės mėnesio 11 dieną Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos moksleiviai, dalyvavę projekte „Ten, kur gyva gamta, amatai ir kalba“, vyko į Dzūkijos nacionalinį parką.

Pirmiausia aplankėme Marcinkonių kaimą, kuriame mus pasitiko visoje kelionėje lydėjęs gidas. Visus sudomino Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Ji pastatyta 1770 m. Sužinojome, kad parapija įkurta 1777 m., bet dėl menko aprūpinimo klebonai Marcinkonyse neapsigyveno. Bažnyčia liko Merkinės filija. Bažnyčios kieme ratu stovi kolonos, kurių kiekviena priklauso kaimui, šeimai ar atskiram asmeniui. Jos išdėliotos taip, kad jose esantys paveikslai sudarytų Kristaus kančių kelią.

Šalia bažnyčios yra įspūdingo dydžio kryžius. Jis pastatytas 1958 metais, jo aukštis siekia 14m. Šis kryžius – vienas didžiausių visoje Lietuvoje. Sovietmečiu jis buvo nuverstas, bet vėliau atstatytas identiškai toks, koks ir buvo.

Kelionė tęsėsi.Vykome į Zervynų kaimą. Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis. Vakariniu pakraščiu eina Vilniaus-Gardino geležinkelis. Zervynas iš visų pusių supa miškai. Link Mančiagirės prie Ūlos atsiveria Ūlos skardžiai. Kaime stovi ne tokio įspūdingo dydžio, bet taip pat labai gražūs kryžiai, kurie turi savo istorinę prasmę. Gidas pasakojo, kad yra dvi versijos apie tai, iš kur ant kryžių atsirado baltos prijuostėlės. Vieni pasakoja, jog prijuostes užrišdavo išvykstančios ir atsvykstančios merginos, norėdamos prisišaukti sau laimę. Prie kryžių jos ilgai melsdavosi. Kita, šiek tiek gašlesnė versija yra tokia: merginos grįžę iš vakaruškų pakabindavo savo prijuostes ir melsdavo Dievo persileidimo. „Tokia ta Zervynų kryžių istorija“, – sakė gidas.

Vėliau visi nuvykome prie Ūlos upės. Tai upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį. Šio Merkio intako ilgis 84 km (nacionaliniu parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi. Nusileidę pažiūrėti į nuostabią upę iš arčiau pamatėme ovalo formos upės dalį, kuri vadinama Ūlos akimi. Ūlos akis – versmė, esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta gamtos paminklu. Ūlos akies vanduo yra kalcio ir magnio šaltinis. „Apie jį sako, – skaidrus kaip ašara“, – pasakojo gidas.

Grįždami namo dar aplankėme du muziejus. Pirmasis – Marcinkonių etnografinis muziejus. Jo teritorija labai didelė, yra svirnas, kluonas, pirkia. Į pirkią užsukome tik užmesti akį į senovines interjero detales: baldus, krosnį, lopšį. Vėliau ėjome į kluoną. Tai didžiulis pastatas, kuriame įrengtas lyg muziejus muziejuje. Ten gidas pasakojo apie senovinį transportą, piršlybų ypatumus, maitinimosi įpročius, amatus. Labiausiai įsiminė žvakių liejimas. Matėme specialų ratą, kurį sukant ir pilant karštą vašką per dieną galima pagaminti apie 18 žvakių.

Kitas muziejus, kurį aplankėme,buvo Bitininkystės muziejus. Mus iškart pasitiko kitas gidas, kuris ten dirba. Jis trumpai papasakojo apie bites, jų laikymą, medaus surinkimą ir bičių prisijaukinimą. Pastate, kuris stovėjo muziejaus teritorijoje, gidas laikė daug įrankių, skirtų bičių priežiūrai, daugelį iš jų jis gamino pats. Apžiūrėjus keletą avilių atėjo smagiausioji ekskursijos dalis. Gidas parodė mums geinį. Kas tai? Prietaisas, skirtas lipti į medžius ir kopinėti medų. Pirmiausia jis parodė, kaip tai daroma, o vėliau ir mes patys galėjome pamėginti. Šulinys, esantis muziejaus kieme, garsėja savo vandens tyrumu. Kadangi diena buvo karšta ir varginanti, buvo labai labai malonu atsivėsinti lediniu vandeniu tiesiai iš kibiro.

Tuo ekskursija ir baigėsi. Vykome namo jau labai išvargę, tačiau kupini puikiausių įspūdžių, kaimiškos energijos ir dvasios, be to, įgiję naujų žinių apie Lietuvos kaimo senovę ir tradicijas. Visų antrokų vardu norime padėkoti mokytojoms Giedrei Škarnulienei, Erikai Jonaitienei ir Inai Nakvosienei už puikią kelionę ir gerus prisiminimus.

II cg klasės mokinės Gerda Juozapavičiūtė ir Ugnė Maliauskaitė,

žurnalistų būrelio narės

Parašykite komentarą