Rašinių konkursas, skirtas Alytaus mokytojų seminarijos įkūrimo 70-mečiui

Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija kartu su Alytaus miesto savivaldybės Švietimo skyriumi organizavo Alytaus miesto ir rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokinių rašinių konkursą, skirtą Alytaus mokytojų seminarijos įkūrimo 70-mečiui paminėti. Konkursas skatino mokinius domėtis Alytaus krašto švietimo istorija, iškilių pedagogų gyvenimu, asmenybėmis.

Mokiniams buvo pasiūlytos šios rašinių temos:

1. „Prasmės yra tiek, kiek šviesos yra tavo, Mokytojau, akyse.“
2. „Kurdamas savo krašto kultūrą, žmogus tobulėja ir įsitraukia į pasaulio kultūros procesą.“

Mokiniai buvo suskirstyti į dvi grupes: I grupė – 9-10 klasių ir I-II gimnazijos klasių mokiniai,
II grupė – 11-12 klasių ir III-IV gimnazijos klasių mokiniai.

Skelbiame nugalėtojų darbus.

Vaiva Graužinytė, 17 metų, III a g klasė, Alytaus Putinų gimnazija

Prasmės yra tiek, kiek šviesos yra tavo, Mokytojau, akyse

Man visada patiko filmai. Įvairiausi. Nuo lengvo, romantiško flirto iki filmų, turinčių tragišką baigtį, nuo japoniškų iki estiškų, nuo raminančių iki tokių, kuriuos „sunku“ žiūrėti. Bet labiausiai mano širdis linksta prie prancūziškų, britiškų filmų. Tokių, kur laikas teka lėtai, sava vaga. Niekas pernelyg neskuba, kamera lėtai apsisukdama aplink savo ašį parodo visus veikėjus, jų nežemiškus veiksmus, kuriems kiekvienas gali suteikti vis kitokią prasmę. Tokie ramūs, gilūs filmai, kuriuos dažnas peržiūrėjęs pasakytų: „Nė velnio čia nesupratau“, man patinka labiausiai. Kartais pagalvoju, ar aš galėčiau sukurti filmą? Jeigu kurčiau, koks jisai būtų? Filmo idėja gali keistis kasdien, bet atsiradusi ta Tikroji užsiliks ir bus gvildenama metų metus. Aš jau turiu idėją. Mano filmas būtų apie žmones, jų likimus. Keturi skirtingų žmonių gyvenimai, skirtingi troškimai ir vis dėlto juos kažkas sieja. Galbūt jų akių skirtingai skleidžiama šviesa? Bet kaip ir visuose mano pamėgtuose filmuose, paslaptis išaiškėja paskutinėmis minutėmis…
Įžanga į pirmą istoriją. Tyliai grojanti muzika, lydima prasmingų žodžių. Rusiška.
Vladimiras Vysockis – „Koni“. Kamera lėtai juda iš klasės galo į priekį. Vaikų nugaros, veidai profiliu. Keista, bet jie visi susidomėję kažko įdėmiai klausosi. Kai kurie vaikai susiraukę bando
suvirškinti tai, ką išgirdo, kiti, prikandę lūpas, mąsto. Tarp likusiųjų vyksta aktyvi diskusija su
žmogumi, esančiu kažkur priekyje. Vaikų šypsenos, pasigirstantis juokas – juntama jauki
atmosfera. Visi atsipalaidavę, laimingi. Galiausiai objektyvas palieka vaikus ramybėje ir leidžia
mums pasekti jų akimis moterį, kuri taip sugeba juos „užvesti“, atrasti ryšį. Tai bene laimingiausias žmogus visoje klasėje. Jos protingų akių žiburėliai skatina, uždega ir kitus. Nelemtas skambutis. Nuoširdūs atsisveikinimai ir viltis greitai vėl pasimatyti, pajusti tą jausmą, kuris šiandien buvo juos apgaubęs kaip tirštas rūkas. Jauna moteris išeina paskutinė. Jai sparčiai žingsniuojant iš mažo, bet jaukaus pastato susipažįstame su šios mokytojos istorija. Nelengvas kelias siekiant savo tikslo, daug bemiegių naktų, skaitant knygas po antklode blankiai pasišviečiant
žibintuvėliu, aplinkinių abejingumas bei netikėjimas savimi. Ir šios merginos tikėjimas vienu dalyku – savo svajone. Keli trumpai blykstelėję epizodai iš jos dar trumpo gyvenimo leidžia mums suprasti, kad patį laimingiausią savo gyvenimo laikotarpį ji išgyvena būtent dabar, bendraudama su tais vaikais. Dar šiek tiek idilės, kol žiūrovai visiškai įtikės merginos nuoširdžiu džiaugsmu, džiaugsis kartu su ja, nenorės, kad kas nors pasikeistų. Staiga – bum. Tam ir yra filmas, kad jame viskas apvirstų aukštyn kojom. Niūri diena, lynoja, apsiniaukę, nesibaigiantis ruduo. Nejučiomis pereiname į antrąją istoriją. Tas pats pilkas fonas, tie patys suolai, tik jų daugiau ir sėdintys žmonės jau nebe vaikai. Monotoniškas murmėjimas. Nuobodulys jaučiamas visoje aplinkoje. Kita diena. Tokia pati nykuma.
Šitoj beprasmėj kančioj praeina penkeri metai. Atrodo, pabaiga? Deja, ne. Jaunutė mergina, prie kurios liūdnų akių vis sustodavo greitai sukdamasi kamera, jau suaugusi. Dabar ji nebesėdi suole, bandydama sutelkti dėmesį į tą maskatuojantį rankomis piktą vyrą, kuris lygiai taip pat nusivylęs gyvenimu kaip ir ji. Dabar ši moteris yra ta, į kurią dėmesį bando sutelkti kiti. Jai nelabai sekasi vaidinti, kad visa tai, ką ji išmokusi mintinai pyškina jiems, yra įdomu. Mokytojos nuobodulys, nusivylimas, jautimasis kaip ne savo vietoj. Priartinama moters mimika: sukąsti dantys, akys, vis ieškančios prasmės ir niekaip nerandančios, lūpų kampučiai, nusvirę žemyn. Antroji filmo dalis pati nemaloniausia. Sunku ją žiūrėti jaučiant, kaip nelengva šiai moteriai. Norisi, kad visa ši kančia, savęs vertimas daryti tai, kam nesi sutvertas, greičiau baigtųsi. Savarankiškai mąstanti kamera, tarsi išklausydama žiūrovų norus, neužsibūna, pradeda lėtai skubėti, spėdama žvilgtelėti į jos gyvenimą už šių betoninių sienų. Šeimos tragedija: gyvenimas su tikslą praradusiu vyru, vaikas užaugęs neprisimena, kad jo motina vis dar egzistuoja, neaplankantys anūkai. Visa tai tik sustiprina pirminį liūdesio kupiną įspūdį. Galiausiai pamatomas saulės apšviestas vaizdinys: senyva moteris, kurią atpažįstame tik iš prigesusių akių, palinkusi sėdi prie dar vieno beprasmio darbelio ir tūkstantąjį kartą savęs klausia: „kodėl?“ Moteris žingsniuoja tuščio miesto gatvėmis. Šypsena dingusi visam laikui. Iš už kampo netikėtai atsiranda šunėkas. Nudriskęs, niekam nereikalingas, išmestas į gatvę lyg jis niekada nieko ir nereiškė. Trumpas žmogaus žvilgsnis šuniui į akis, taip pat užgesusias ir pilkas, primenančias neišsipildžiusią viltį. Namo jie grįžta kartu…
Retas kuris filmas, kaip ir pats gyvenimas, apsieina be vyrų. Trečios, vyriškosios,
dalies spalvos ryškios, jų daug. Groja senoviška, šokti kviečianti muzika. „Modern talking“ dainos
keičia viena kitą, nuo „Cheri, cheri lady“ iki „You‘re my heart, you‘re my soul“. Linksmai prabėga
studijų metai. Daug šypsenų, merginų, šokio, netikros laimės. Kartais pasirodo ir patsai vaikinas,
naktį sėdintis prie lango ir apie kažką galvojantis. Mintyse beprasmiškai atsispindi mėnulis. Bet
apmąstymai neužtrunka ir žiūrovai vėl įsukami į gyvenimo sūkurį. Bandymų dienoms pasibaigus
vyrukas mėtomas ir vėtomas. Galiausiai jis, užuot išbandęs tai, dėl ko tiek laiko „mokėsi“,
nužygiuoja visai kitu, netikėtu keliu. Jis neatsisuka į savo praeitį, greitai ir džiugiai prabėgusius
metus, kurie galėjo reikšti tokio pat gyvenimo pradžią. Prasideda pilkuma, monotonija, dar didesnis netikrumas. Atrodo, kad šio žmogaus akyse niekada nebuvo šviesos. Vaikinuko mintyse šmėsteli miegas suoluose, skraidantys popieriniai lėktuvėliai, nuaidi atodūsis. Ir su paskutine dainos nata baigiasi dar viena filmo dalis…
Ketvirtoji dalis spalvingiausia iš visų. Girdėti nenutrūkstamas juokas, kažkoks šokių
muzikos mišinys, spalvos pinasi viena su kita, sudaro neregėtus ornamentus. Viskas tirštoje
migloje, tarpais praskaidrėja. Daug žmonių, žodžių nuotrupos. Tos pačios suolų eilės, mokytojas,
pametęs viltį sudominti tuos nutrūktgalvius. Maištas, neleistini dalykai, alkoholis. Linksmas
gyvenimas nutrūksta, bet tik trumpam. Trumpi epizodai, kol mūsų vyrukas, pagaliau išsiskyręs iš tų laisvų jaunuolių būrio, apsipras. Tokiam laisvai bendraujančiam žmogui nesunku netgi su sunkiai sukalbamais vaikais. Šiltos spalvos, garsus, nesutramdomas vaikų juokas, kartais griežti, sodrūs vyriškio žodžiai, tada vėl nepaliaujamas abipusis supratimas. Nieko gilaus, viskas paviršutiniška, tačiau akys spinduliuoja gerumu. Po kiek laiko vaizdai vėl tampa migloti, prisiminimai šokčioja nuo dabartinio gero gyvenimo iki dar geresnės praeities. Jokios prasmės. Staiga viskas pasikeičia. Atsiranda moters siluetas. Iš pradžių jis sunkiai įžiūrimas, bet vis ryškėja. Vaikų juokas ir šešėliai nutolsta, kol galiausiai visai pranyksta. Migla taip pat dingsta. Belieka moteris. Prasideda naujas gyvenimas. Suaugusieji, popieriai, nuobodžiaujančios akys, kartais nuoširdūs šypsniai. Ir daug nostalgijos.
Paskutinė scena ryškiausia. Joje daug spalvų, švelnios saulės šviesos. Valsą šokančios dulkės, nupūstos nuo prisiminimų. Senoviška svetainė, apgriozdinta senais baldais, paveikslais ir mintimis. Visi keturi mūsų filmo herojai sėdi prie nukrauto pietų stalo. Skamba juokas, stiklo dūžiai, įrankių barškesys ir besiliejantys žodžiai. Praeitis, neišsipildę norai, trumpalaikė laimė, klystkeliai ir tikrosios meilės. Kamera lėtai žvelgia į visų veikėjų veidus. Vidutinio amžiaus moteris. Šviesi, bet nelaiminga. Tamsiaplaukis vyriškis. Besišypsančios akys. Senyva, inteligentiška ponia. Nusivylimo raukšlės veide. Vyras santūria šypsena. Kibirkštėlės akyse. Ir jie visi tokie panašūs, tokie nuoširdūs ir savi. Dabar vyras, perduodamas mišrainę savo broliui, pasakoja istoriją. Gyvenimo istoriją. Ateis ir kitų eilė. Nutylantys žodžiai. Jokios muzikos. Temsta. Šia keistai idiliška scena baigiasi mano filmas.
Nemanau, kad jį kas nors žiūrėtų, šį garsų ir vaizdų kratinį. Taip pat abejoju, ar tai apskritai vadintųsi filmu. Tai tiesiog mano šeimos giminės atstovų, pasirinkusių mokytojo kelią, istorijos.
Trumpos, abstrakčios, teisingos. Be iškraipymų, sutirštinimų, prasmės. Toks būtų mano filmas apie užgesusią ir dar vis spindinčią šviesą Mokytojo akyse. Man patinka britiški filmai, kuriuose laikas teka lėtai, sava vaga. Žiūrėčiau ir šį filmą…

Konsultavo vyresnioji lietuvių kalbos mokytoja Laima Bautronienė

Aurelija Klimavičiūtė, 16 metų, I c g klasė, Alytaus Putinų gimnazija

Prasmės yra tiek, kiek šviesos yra tavo, Mokytojau, akyse

Po tavo žodžio tampa aišku, ir akys bei mintys prašviesėja.

Drugelio gyvenimas trunka tik dieną, o Tu nugalėjai praeitį ir vis dar esi šalia, be galo laukiamas, intensyviai ieškomas, šaukte šaukiamas mano akių, klausos, pulso. Vadinasi, Tu nesi drugelis – Tu kažkas daugiau. Nors tvirtai žinau, jog mano išglostytas svajas gali pasigauti likimas ir, išbarstęs jas po pievas, pasislėpti, aš vėl tikiu Tavimi, nes žinau, kad ta šviesa, sakanti, kad viltis miršta paskutinė (šią tiesą matau žiūrėdama tau į akis), nemeluoja. Ir net stipriausias vėjas rudenį, nešantis Tau purvą į akis, nesugebės tos šviesos užgesinti.
Mūsų gyvenimai tik prasilenkė, bet kaip man liautis tikėjus Tavo žodžiu, kad prasilenkta tik tam, kad būtų susitikta vėliau, užtikrintoje, baltu smėliu ir sodria šviesa švytinčioje amžinybėje.
Dabar man tai suprasti darosi per daug sunku, dėl to paširdžiuose užsiliepsnoja išsekimo ir nusivylimo karštis. Jausmai tyli dienų dienomis, tačiau galiausiai vis tiek užlieja, įsisiūbuoja, kunkuliuoja, verda lyg kurstomi iš po žemių kažkokio nuožmaus juodojo Amūro. Ir šiandien aš Tavęs laukiu, kad paaiškintum man, kodėl taip yra. Pradedant nuo gyvenimo formulės, kuri susideda iš noro, vilties, meilės ir reaguoja ne su vandeniu, o su Tavimi pačiu, duodančiu aplinkai tiek, kiek ji nesugeba pasiimti, o paėmusi tiek, kiek gali, nedrįsta (o gal nemoka?) atiduoti. Tu esi meistras visuose dalykuose: matematikoje, literatūroje, muzikoje, istorijoje. Tačiau geriausias esi savojoje chemijoje, kur maišai ne druską su vandeniu, kad išgautum sūrų tirpalą, o maišydamas siekimą su noru, sukeldamas cheminę reakciją – viltį. Galbūt taip Tave liaupsinti kvaila, tačiau taip pat esi vienintelis, kuris citavo Napoleoną ir bandė mums įteigti, kad heroizmas tai ir yra pabėgimas mylint, o tai, be abejo, tiesa. Ir nors aš visam tam paaiškinimo neturiu, viliuosi, kad visam tam paaiškindamas duosi tiek prasmės, kiek net negali įsivaizduoti duosiantis.
Visuma prasidėjo ne nuo to, kad lauko gale pamačius drugelį, Tu man pasirodei panašus į jį. Tai būtų lyg bėgant atsitrenkti į tave. Pasakodamas gyvenimiškas istorijas, įpainiodamas į jas intrigą, ne tik mane, bet ir kitus mano rūšies individus priverti galvoti apie tai, ko paprastai neprisiverčiame nė vienas net pamėginti suprasti. Tarsi užkerėto įkvėpimo pagautas, kaip drugys Tu atnašauji savąjį gyvastingumą permatomoms svajonėms ir aplaistai tuo viską, ką man sakai, Mokytojau, esu baudžiama likimo audėjos, bet man negaila savęs, nes jaučiu, kad verta.
Ir dabar mano širdies koridoriai perpildyti šios angeliškos galerijos, šių metų metais atmenamų ir dėkingumo užliejamų centimetrų, kurie jungė, kai buvome vieni šalia kitų ir klausėme Tavo protingo žodžio, stebėjome Tavo veiksmus, judesius ir pripildytas šviesos ir prasmės akis.

Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Danguolė Gintalienė