Menų savaitė Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijoje

Menas… „Kas tai yra ir kam jo reikia?“ – pasakytų vienišas žmogelis, skubantis didmiesčio gatvėmis. Juk sunku įžvelgti praktinę jo vertę. Tačiau negi visa matuojama suvalgytos duonos, išgerto vandens, uždirbtų pinigų matais? O kaip menas kurti, menas kalbėti, menas mylėti… Ar kas drįstų prieštarauti, jog tai užpildo žmogaus sielą, jo sąmonę, suteikia beribę laisvę siekti kažko tikresnio, negu surastume kasdieniame gyvenime. Ne. Nedrįstų.

Kaip tik šio dvasinio meno aspekto įkvėpti mokinių tarybos nariai nusprendė, kad mūsų mokyklos, Adolfo Ramanausko–Vanago gimnazijos, kasdienybę reikia praskaidrinti menui skirtomis dienomis. Fotografijos diena, muzikos diena, dailės diena, teatro diena – visos jos kartu sudarė pirmąjį kartą mokyklos istorijoje surengtą menų savaitę.

Taigi, balandžio 16–20 dienomis gimnazijoje visos mokyklos bendruomenės laukė įvariausi siurprizai. Pirmadienį spragsinčios fotoaparatų blykstės pažymėjo savaitės pradžią. Antradienį atkeliaujančius į mokyklą pasitiko tikras orkestras. Gyva muzika skambėjo visą rytą, pozityviai nuteikdama ne tik niurzglius, atkeliaujančius į mokyklą, bet ir gatvės praeivius. Trečiadienį visi buvo sutikti su dažais ir teptukais – dailės diena buvo pradėta tapant 5 skirtingus paveikslus, kuriuos kūrė kiekvienas, bent palietęs paveikslą teptuku. Ketvirtadienis buvo pažymėtas gyvų skulptūrų ir mimų šou mokyklos fojė, o penktadienį buvo priminta visos savaitės programa ir eksponuojami darbai.
Mokinių tarybos nariai teigė, jog ši savaitė praskaidrino ne tik kitų mokinių, mokytojų, bet ir jų pačių kasdienybę. Matyt, netgi ankstyvas rytmetis mokykloje turi savotiško žavesio: „Sunku patikėti, jog visą savaitę mokykloje rinkomės 7 val. ryto. Keisčiausia, jog buvo netgi smagu.“
Ar žinojote, jog muzika gydo, tapyba padeda greičiau sveikti, o šypsena prailgina gyvenimą? Kiekvienam žmogui per parą derėtų nuoširdžiai juoktis bent 15 kartų. Kas geriau priverčia bent akimirką išlipti iš kasdienybės kiauto ir šiek tiek pasižvalgyti aplink, jei ne keistas, neįprastas reginys, kuris dar ir sukelia šypseną. Menų savaitė buvo kažkas naujo – naujai atnešta gyvybė, nauja svajonė. Tenka pripažinti: kaip tik to ir reikėjo.

Menų savaitės metu atgijo pati mokykla. Žmonės rinkosi gyvybingiau, kasdien žinojo sulauksią kažko neįprasto, kažko, kas nustebins, pralinksmins. Visad malonu kažko laukti, tikėtis. Kartais tai daug smagiau, nei išties gyventi tuo momentu, kai tai jau čia, tavo rankose.

„Tikimės, jog įgyvendinsime dar ne vieną naują projektą“, – entuziastingai kalbėjo mokinių tarybos nariai. „Svarbiausia neužsisėdėti ir visad ieškoti galimybių!“

Mokinių Tarybos pirmininkė, žurnalistų būrelio narė,

3 f klasės mokinė Rugilė Bražinskaitė