Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Šeštą valandą ryto,
kai dar uždaryti
ir laikraščių kioskai, ir pieninės,
šeštą valandą ryto
Vilniaus geto gatvelėse skleidžiasi pienės,
Gatvių auksiniai dulkėti žiedai
lyg geltonos pražydusios
žydiškos žvaigždės
trykšta plyšiuos iš po skeldinčių plytų…

/J.Vaičiūnaitė “Getas”/

Alytaus žydų bendruomenė buvo viena seniausių Lietuvoje. Manoma, kad pirmieji žydai į Alytų atsikėlė dar Vytauto Didžiojo laikais. Žydų bendruomenė Alytuje susiformavo XVI a. Vokiečių kariuomenė Alytų užėmė pirmąją karo dieną – birželio 22-ąją. 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėn. sandūroje vargingame Alytaus miesto rajone buvo įsteigtas nedidelis getas. Jame buvo sutelkta 1300–1500 žydų ne tik iš Alytaus miesto, bet ir iš apskrities. Didžiausios Alytaus žydų žudynės surengtos 1941 m. rugsėjo 9 d. . Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir jų parankiniai nužudė 90 procentų iš 220 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų.

Kaip ir kiekvienais mokslo metais rugsėjo 23d. mūsų mokyklos gimnazistai, lydimi Tolerancijos centro mokytojų Meilės Platūkienės ir Giedrės Škarnulienės, vyko prie Žydų genocido memorialo Vidzgirio miške atminti Lietuvos žydų genocido aukų. Renginį vedė tautinių mažumų kultūros centro pirmininkas Gintas Babrauskas, kuris detaliau apžvelgė žydų padėtį ir gyvenimą getuose nacistinės Vokietijos okupacijos metais. Renginyje dalyvavo Alytaus miesto mero pavaduotoja Nijolė Makštutienė bei Viešųjų ryšių skyriaus vedėja Loreta Gaižiuvienė. Eiles ir faktus apie Lietuvos žydų genocidą skaitė IV klasės mokiniai Aušra Šumskaitė ir Raimondas Kazlauskas. Gimnazistų ištarti žodžiai atskleidė kupinus teroro ir prievartos nacistinės okupacijos metus, gyvenimą getuose bei genocido aukų skaičių…

Renginio metu ne tik atmintos Lietuvos žydų genocido aukos, bet ir prisiminta tamsioji istorijos pusė, žmonijos klaidos, iš kurių turime mokytis, nes juk nėra blogesnės istorijos nei masinės Holokausto žudynės, nusinešusios tokių pat žmonių kaip ir mes gyvybes. Tik prisiminę genocido aukas ir išlaikę gyvą istoriją, galime tikėtis, jog daugiau tai nepasikartos…

 

Edita Žėkaitė, IV k klasės mokinė