„Tauta, užmirštanti praeitį, neturi ateities…“

Kovo 25 d. Varėnos kultūros centre vyko respublikinis dainų festivalis ,,Dainos iš tremties“, kuris skiriamas pagerbti Lietuvos gyventojus, nukentėjusius nuo trėmimų ir sovietinės okupacinės valdžios vykdytų represijų, prisiminti 1949 m. kovo 25–28 d. vykusią trėmimų operaciją „Bangų mūša“ bei puoselėti istorinę atmintį ir pagerbti represijų aukas. Didžiausios masinių trėmimų akcijos Baltijos valstybėse metu per kelias dienas buvo ištremta daugiau nei 100 000 žmonių, vien iš Lietuvos apie 32 000 žmonių.

Dainų festivalyje dalyvavo tremtiniai bei moksleiviai iš 15 respublikos mokyklų. Buvo atliekamos mūsų tautai labai svarbios, tragišką pokario Lietuvos istoriją liudijančios, jautriausias sielos stygas užgaunančios dainos. Jos budino mūsų sąmonę, kvietė mąstyti apie amžinas vertybes, dainomis kalbėjo apie dar taip netolimą, itin tragišką mūsų senelių ir tėvų pokario Lietuvos istoriją, apie sunkų laikmetį, kurį padėjo išgyventi malda, daina, tikėjimas ir viltis. Mūsų gimnazistės Rugilė Treigytė, Monika Zavistauskaitė, Aurelija Baliukynaitė, Angelė Adamukaitytė ir Kristina Zubrickaitė  atliko buvusio mūsų mokyklos mokinio Alberto Antanavičiaus-Šekspyro dainą „Pokario orkestrai“  iš eilėraščių rinkinio apie pokario laiką „Bunkerių paukščiai arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“. Mokines  ruošė  mokytoja Irena Muzikevičienė.

Festivalio „Dainos iš tremties“ iniciatoriai ir organizatoriai: Varėnos ,,Ąžuolo“ gimnazijos Tolerancijos centras ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Kovo 18 dieną  mūsų gimnazijoje irgi paminėjo šią skaudžią sukaktį, kai okupantų ir vietinių kolaborantų buvo įvykdyta didžiausia masinių trėmimų akcija Baltijos valstybėse – operacija „Bangų mūša“ („Priboj“). Renginyje  dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių organizacijos nariai, tremtiniai  Andrius Liaukus ir  Romualdas Požėra,  kurie su mumis pasidalino savo prisiminimais apie gyvenimą tremtyje ir skaudžią patirtį.

Tremtinys Romualdas Požėra pasidalino asmeniniais prisiminimais apie sunkią savo vaikystę, praleistą tremtyje. Taip pat papasakojo apie laikotarpį, po trėmimo sugrįžus į Lietuvą. Tik kai reikia apie tremtį kalbėti, ne kiekvienam išeina, žodžiai stringa kažkur gerklėje. Romualdas Požėra ištarė: „Lyg širdies gėla, lyg neišverkiama ašara, lyg dar kažkas tokio nepaaiškinamo“. Rodos, nebėra kaltų. Rodos, visiems atleista… Išsikalbėjus lyg šiek tiek tampa lengviau. Salėje buvę mokiniai taip pat nebuvo abejingi jo pasakotai istorijai, ne vieno akyse suspindo ašaros…

Andrius Liaukus trumpai apžvelgė sudėtingus tremties laikus, kai paskubomis į sunkvežimius buvo varomi net nesuspėję maisto atsargų ir drabužių pasiimti žmonės, kai šeimomis buvo tremiama į tolimą Sibirą… Kaskart pasakodamas patirtus išgyvenimus jis pabrėžia, jog viltis ir tikėjimas neleido palūžti.

Mokiniai dar ir po renginio kalbino svečius, norėjo daugiau sužinoti istorijų iš tremtinių prisiminimų. Mokiniai pasidalijo savo mintimis, kad tokie susitikimai, kai galima pakalbinti tikrus istorijos liudininkus, yra labai reikalingi,  juk beveik visi turime giminaičių, šeimų, kaimynų ar kitų artimųjų, kuriuos palietė šis likimo pirštas. Tai buvo gyva istorijos pamoka apie Lietuvos gyventojų tremtį, sąlygas, kuriose žmonės turėjo išgyventi, tarpusavio santykius bei viltis ir svajones.

Dėkojame istorijos mokytojoms Giedrei Škarnulienei ir Astai Truncienei, prisidėjusioms prie šio susitikimo organizavimo, Irenai Muzikevičienei, paruošusiai gimnazistes dalyvavimui dainų festivalyje.

Meilė Platūkienė, mokyklos Tolerancijos centro koordinatorė