Būkime savo krašto patriotai!

Geografas, gamtininkas ir politinis veikėjas Česlovas Kudaba yra pasakęs: ,, Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Įsisąmoninkime – pilietis. Pilies žmogus. Statęs ją, turintis ją, ginantis ją, savo pilį…‘‘ O poetas ir visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius apie lietuvių tautą sakė: ,,Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.‘‘ Taigi šių žymių žmonių mintys parodo, kaip svarbu pažinti savo gimtąjį kraštą ir ugdyti patriotizmą. Todėl ir mūsų mokykloje jau dešimtus metus vyksta tradicinis, tęstinis projektas ,,Pažinkime savo kraštą‘‘. Šis projektas šiemet  integruoja tris mokomuosius dalykus: istoriją, dailę, tikybą. Šiais metais II ir III klasių mokiniai, inicijavus mokytojoms Daliai Adukevičienei ir Ramutei Volkuvienei, gegužės 27 dieną vyko į pažintinę ekskursiją po pietų Lietuvą, Lazdijų kraštą.

Nors  oras buvo šaltas, į kelionę leidomės puikiai nusiteikę. Pirmoji mūsų stotelė buvo Lazdijų krašto muziejus, kur buvome labai šiltai priimti. Šio muziejaus ekspozicija prasideda nuo tarpukario miesto scenografijos. Joje atkartotas centrinės gatvės vaizdas. Iš šios ekspozicijos sužinojome, kaip tarpukariu atrodė miestelio centras. Tada klausėmės įdomių pasakojimų apie Lazdijų miestą ir jo apylinkes, sužinojome, kaip miestas kūrėsi. 1560 m. Lietuvą valdant kunigaikščiui Žygimantui Augustui, buvo paskirtas žemės sklypas miestui prie Lazdijos kurtis. Lazdijai formavosi trijų kelių kryžkelėje, nuo kurios vėliau tolygiai  plėtėsi į visas puses. Lazdijų žemėse pirmiausia buvo įvykdyta Valakų reforma. O 1597 m. gegužės 17 dieną karalius Zigmantas Vaza Lazdijams suteikė Magdeburgo teises. Taip pat sužinojome miesto vardo kilmės ir herbo istoriją.

Įdomu tai, kad muziejaus pastatas yra vienas iš seniausių Lazdijų miesto statinių. Tai buvusi Seinų „Žiburio“ gimnazija, kurioje mokėsi ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Dauguma stebėjosi tuo, jog   1920 metais lenkams užėmus Seinus ir gimnazijai persikėlus į Lazdijus, ji vis vien buvo vadinama Seinų „Žiburio“ gimnazija. Muziejuje esančioje ekspozicijoje „Senoji gimnazijos klasė” klausėmės apie krašto švietimo istoriją. Joje susipažinome su senosiomis mokymo priemonėmis, turėjome galimybę pasėdėti senuosiuose mokykliniuose suoluose ir pasiklausyti pasakojimo apie gimnazijos direktoriaus, talentingo pedagogo Motiejaus Gustaičio gyvenimą ir veiklą. Apžiūrėjome eksponuojamus  senovinius vadovėlius, mokymo programas, didaktinę medžiagą. Ši ekspozicija leido  pajusti tikrą tarpukario dvasią.

Toliau apžiūrėjome ekspoziciją, skirtą Salomėjai Nėriai (Bačinskaitei-Bučienei). Ši poetė Lazdijuose net trejus metus dirbo vokiečių kalbos mokytoja. Lankėmės kambaryje, kuris buvo atkurtas pagal užrašus ir Salomėjos Nėries draugų pasakojimus. Muziejaus darbuotojos apgailestavo, kad daugelis Nėries daiktų nebuvo išsaugoti. Taip pat papasakojo apie poetės paskyrimo į Lazdijus aplinkybes ir jos gyvenimą, ,,Nėries‘‘ slapyvardžio atsiradimą. Daugiausiai mokinių dėmesio susilaukė nuotraukų ciklas apie Salomėjos Nėries gyvenimą ir meninė instaliacija, skirta poetės eilėraščių rinkiniui ,,Pėdos smėly‘‘.

Taip pat buvome pakviesti balsuoti už gražiausius piešinius Lazdijų rajono ir Punsko valsčiaus mokinių piešinių parodoje-konkurse „Dzūkijos piliakalniai“. Ši paroda-konkursas skirtas Piliakalnių metams paminėti ir yra eksponuojamas Lazdijų krašto muziejuje. Po valandos, praleistos muziejuje apžiūrint ekspozicijas ir bendraujant su muziejaus darbuotojais, pati direktorė atsisveikindama negailėjo pagyrimų ir mūsų mokyklos mokinius įvardijo kaip labai žingeidžius. Taigi esame labai dėkingi Lazdijų krašto muziejaus direktorei ir darbuotojams už šiltą priėmimą ir gražius žodžius.

Antrasis mūsų aplankytas objektas – Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčia, kuri yra seniausio pietų Lietuvoje ansamblio dalis. Jį sudaro buvusio Rudaminos dvaro rūmai ir parkas, klebonija ir Švč. Trejybės bažnyčia. Šis gražus derinys atspindi visą Rudaminos miestelio praeitį. Bažnyčia Rudaminoje pradėta statyti 1757 m. tuometinio vietos dvarininko Mikalojaus Sušickio lėšomis, o perstatyta 1913 m. Bažnyčia yra ankstyvojo baroko architektūros paminklas. Užėję į bažnyčios vidų  grožėjomės dailės ir  smulkios kalvystės darbais, taip pat trimis įspūdingais barokiniais altoriais. Bažnyčioje išlikęs ir Marijos Rožančinės paveikslas su aptaisais. Bažnyčios šventoriuje aplankėme Juozo Zdebskio, vieno iš žymiausių pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises,1985 metais paskirto šios bažnyčios klebonu, kapą.

Toliau vykome prie Rudaminos piliakalnio – vieno žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Jis įrengtas poledynmečiu susiformavusioje kalvoje, kurios aukštis 198 m virš jūros lygio. Nuo jo viršūnės matomas kraštovaizdžio spindulys yra maždaug  30 kilometrų. Užlipę į piliakalnio viršūnę grožėjomės nuo jos atsiveriančiais įspūdingais Dzūkijos vaizdais ir klausėmės istorijos mokytojos Ramutės Volkuvienės pasakojimo apie šio piliakalnio istoriją bei legendos, kad galbūt ant šio kalno buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas. Tokie spėjimai apie galimą karūnaciją kyla dėl to, jog ant Rudaminos piliakalnio stovėjusi pilis priklausė kunigaikščiui Ringaudui, kuris buvo Mindaugo tėvas. Čia stovėjusi pilis kryžiuočių sunaikinta 1381 m., kai šturmui buvo panaudotos paraku šaudančios bombardos. Įdomu tai, kad piliakalnis buvo įrengtas ežero krante ant atskiros, aukštos ir masyvios kalvos viršūnės. Kronikose minima, kad pilis buvo apsupta vandens, manoma, ežero, tačiau bėgant laikui ežeras užpelkėjo ir dabar tose vietose plyti lygumos ir miškai. Stovėdami 200 metrų aukštyje ir žvalgydamiesi į nuostabius vaizdus daugelis pajuto tą ryšį, kuris jau nuo seniausių laikų siejo žmogų ir gamtą.

Vis dar jausdami šią gamtos didybę, vykome į Aštriosios Kirsnos dvarą, kur pajautėme tikrą XIXa. ir klasicizmo epochos dvasią. Tai vienas iš Oginskiams priklausiusių dvarų. Nors šiuo metu jis nėra rekonstruotas ir lankytis jo patalpose draudžiama, tačiau jau vien pasivaikščiojus po šio dvaro apylinkes  jaučiama nepaprasta to laikmečio atmosfera. Tai didžiausias dvaro statinių kompleksas Užnemunėje (18 statinių). Buvusios dvaro arklidės yra rekonstruotos ir dabar ten įrengtas žirgynas, teikiantis įvairias paslaugas, susijusias su žirgais ir jodinėjimu. Dvare lankėmės kaip tik žirgyno darbo metu, todėl turėjome galimybę apžiūrėti arklides, susipažinti su žirgų priežiūros ypatumais, apžiūrėti pačius žirgus, su jais nusifotografuoti. Ši patirtis visiems paliko pačias geriausias emocijas.

Pasivaikščioję dvaro teritorijoje ir apžiūrėję žirgus vykome toliau, kur laukė jau paskutinė mūsų kelionės stotelė – Kalniškės mūšio vieta. Tačiau pakeliui pastebėjome ,,dzotus‘‘– sovietų Rusijos statytus bunkerius. Kadangi jų matėme vis daugiau, pasidarė įdomu, kas tai. Todėl sustojome ir vieną iš jų apžiūrėjome, o istorijos mokytoja papasakojo, kad tai bunkeriai, priklausantys vadinamajai Molotovo linijai,Tarybų Sąjungos pradėtai statyti Antrojo pasaulinio karo metu. Ši linija ėjo per  aneksuotas  Lietuvos,  Baltarusijos,  Ukrainos  ir Lenkijos teritorijas. Linija buvo prastai suprojektuota ir įrenginėta paskubomis. Iš daugiau kaip 1,5 tūkstančio Lietuvos teritorijoje suplanuotų bunkerių pavyko pastatyti vos 101. Daugiausia buvo atlikti tik betonavimo darbai, o tinkamai parengtų gynybai nebuvo visiškai. Dėl šios priežasties Molotovo linija neatlaikė staigaus Vermachto puolimo ir buvo per kelias dienas pralaužta. Molotovo linijos likučiai pakankamai gerai išlikę. Nors ši mūsų kelionės dalis buvo neplanuota, tačiau leido mums geriau pažinti savo kraštą.

Galiausiai atvykome į paties nuožmiausio ir didžiausio Lietuvos partizanų mūšio su reguliariąja sovietų kariuomene, vykusio 1945 metais gegužės 16 dieną, Kalniškės mūšio vietą.  Užlipę ant ten esančio kalnelio ir apžiūrėję pastatytus kryžius, skirtus partizanų atminimui, klausėmės mokytojos pasakojimo apie patį mūšį. Alytaus apskrities Simno valsčiaus Kalniškės miške Sovietų Sąjungos NKVD kariuomenė, talkinant Simno stribams, apsupo 60–120 partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno. Partizanai iš apsupimo prasiveržė tik sutemus. Žuvo 44 kovotojai. Tarp žuvusių buvo ir J. Neifaltos-Lakūno žmona, kurios slapyvardis buvo ,,Pušelė‘‘. Ji buvo viena iš drąsiausių moterų partizanių. Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje, o po trijų dienų užkasti Simno ežero pakrantėje netoli Simno kapinių. 1988 m. palaidojimo vietoje pastatytas kryžius. Vietą pažymėjo ir kryžių pagamino bei pastatė Kalniškės mūšio dalyvis Edmundas Austrevičius. 1989 m. partizanai perlaidoti Simno kapinėse, pastatytas paminklas. Dabar kiekvienais metais gegužės viduryje Simne susirenka Kalniškės mūšio veteranai, žuvusiųjų giminės ir artimieji, ir vyksta į mūšio vietą, taip pagerbdami žuvusių atminimą. Klausant šio pasakojimo ir skaitant žuvusiųjų pavardes, apėmė rimties ir susikaupimo jausmas. Daugelis tikrai susimąstė apie šių žmonių auką mūsų tėvynei, apie jų ir savo pačių patriotizmą.

Ši istorinė ekspedicija buvo labai įdomi, visiems suteikusi gražių įspūdžių ir šilčiausių jausmų. Visos kelionės metu dailės mokytojos Dalios Adukevičienės  mokiniai fotografavo  ir nuotraukas naudos dalyvaudami fotografijų konkurse ,,Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų.‘‘, kuris skirtas Europos paveldo dienoms.  Taigi šios kelionės metu geriau pažinome savo kraštą ir jame esančius kultūros objektus, susimąstėme apie patriotiškumo reikšmę mūsų gyvenime, parsivežėme naudingos medžiagos konkursui.  Manome, kad projektas ,,Pažinkime savo kraštą‘‘ yra labai naudingas, ir dėkojame mūsų mokyklos administracijai bei mokytojoms. Dabar vis daugiau mokinių keliauja po užsienio šalis, o savo gimtąjį kraštą beveik užmiršta, o juk būtent savo šalies pažinimas yra svarbus mūsų tautinei savimonei, kultūrai ir patriotiškumui.

Rytenė Morkūnaitė, III a klasės mokinė