Pažinome literatūrinius Anykščius

Nėra turbūt nė vieno rašytojo, kurio kūriniai neturėtų skaitytojų. Tuo mes įsitikiname per kiekvieną literatūros pamoką. Aišku, ne visiems patinka skaityti, ne visi mėgsta lietuvių literatūrą. Bet atsiranda žmonių, kurie nori ne tik skaityti, bet ir susipažinti su kūrėjų gyvenimo istorija, vietomis, kur jie augo, brendo, mokėsi, kūrė. Gegužės 28 dieną anksti ryte beveik trisdešimt mūsų gimnazijos mokinių ir mokytojos Janina Zelenienė bei  Aldona Butrimanskienė  sėdome į autobusą ir išvažiavome į lietuvių literatūros sostinę –  Anykščius.

Turbūt visų mūsų tėvai ir seneliai praleido vaikystę ir paauglystę su Antano Baranausko kūryba. Mes taip pat mokame eilių apie garsųjį, jo apdainuotą Anykščių šilelį. Antanas Baranauskas – poetas romantikas. „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę,“ – tai žodžiai, kurie atskleidžia nusivylimą poeto gyvenamuoju laikmečiu. O kažkada spalvingo ir turtingo šilelio būta. To senovinio miško grožį ir apdainuoja A. Baranauskas poemoje ,,Anykščių šilelis“. Didelį įspūdį paliko animacinis filmukas apie A. Baranausko klėtelės gimimą. Linksmasis kankorėžis pasakojo, kaip buvo suręsta klėtelė, ką čia išgyveno poetas, kaip šioje klėtelėje gimė poema. Taip pat susipažinome ir su kito XX a. pradžios Anykščių krašto literatūros klasiko, nelaimingosios Veronikos (apsakymas ,,Paskenduolė“) autoriaus Antano Žukausko – Vienuolio gyvenimu. Juk A. Vienuolis ir sugalvojo vėliau įrengti A. Baranausko memorialinį muziejų. Iš tiesų Vienuolio gyvenimo istorija nustebino. Jo gebėjimas paguosti, užjausti ir pasiaukoti buvo neeilinis, ypatingas. Išklausę visų pasakojimų ir pažiūrėję filmuką mes pajudėjome Puntuko akmens link, tiesa, visai šalia buvo Lajų takas, todėl nepraleidome galimybės užlipti į pačią aukščiausią tako vietą ir pasižvalgyti po Anykščių apylinkes. Vaizdas buvo nepakartojamas… Vėliau patraukėme prie laimės žiburio, kopėme į aukštą kalną, kur palaidotas kitas garsus lietuvių literatūros klasikas Jonas Biliūnas. Ne vienas atsimename jo kūrinėlius ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“, ,,Joniukas“ ir kt. Tai tikri humanizmo pradžiamoksliai apie gyvybės vertę, apie nelaimingo žmogaus, mažo žmogaus, likimą. Ir, žinoma, apie norą būti laimingiems. Lipdami laiptais kiekvienas sugalvojome savo norą, o užkopę išklausėme pasaką apie žiburį. Tai Jono Biliūno kūrinys, kuris moko, jog nelengva pasiekti laimę, o ypač pasiaukoti dėl kitų laimės. Niūronyse, Jono Biliūno gimtinėje, klausėmės jautraus pasakojimo apie trumpą, bet prasmingą šio rašytojo gyvenimą.

Labai svarbu pažinti savo gimtojo krašto kultūrą, nors daugumai kelionė neatrodė prasminga, ne vienas tik parduotuvių dairėsi, bet tie, kurie susidomėjo, atidžiai klausėsi ir stebėjo, daug sužinojo apie literatūrinius Anykščius.

Ieva Drobnytė, I e klasės mokinė