„Vaikai mokytojus labai mylėjo ir gerbė“

Šių metų vėlyvą spalio 17 dienos vakarą Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją aplankė 1968 m. laidos abiturientės: Alė Baltušytė-Bozienė, Danguolė Judickaitė-Tučkienė, Elvyra Adomavičiūtė-Bražinskienė, Nijolė Petravičiūtė-Sagatauskienė ir Irena Raubaitė. Jos šioje gimnazijoje (tuometinėje antrojoje vidurinėje mokykloje) mokėsi ir baigė ją prieš penkiasdešimt metų. Susitikimą inicijavo lietuvių kalbos mokytojas ir memuaristų būrelio vadovas Vytautas Bigaila. Buvusias gimnazijos mokines svetingai pasitiko ir dabartinis gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas, kuris niekada nelieka abejingas gimnazijos istorijai. Jis viešnioms pasiūlė susipažinti su chemijos mokymo šiuolaikine baze. Chemijos mokytoja ekspertė Janė Liutkienė papasakojo apie chemijos pamokų kokybę naujojoje laboratorijoje.

Po pasivaikščiojimo gimnazijos koridoriais šiltą pokalbį pradėjo III b klasės mokinės, memuaristų būrelio narės Greta Žogelytė ir Kotryna Kašėtaitė. Garbingos moterys prie arbatos puodelio dalijosi įspūdžiais ir prisiminimais, nuoširdžiai atsakinėjo į pateiktus klausimus.

Pirmasis įspūdis sugrįžus

„Sugrįžus mokyklon, įspūdis labai geras, puikus!“ – džiaugiasi moterys. Danguolė pasakoja: „Mes mokėmės buvusiame vieninteliame pastate, kurio rūsyje dažniausiai vykdavo buities darbų pamokos (mezgimas, siuvimas, virimas, kepimas), tačiau ten buvo ir kitų pamokų. Pirmajame aukšte buvo ilgas medinių grindų koridorius. Mes tuo koridoriumi pertraukų metu susikabindavome po dvi ir vaikščiodavome ratu. Tokia buvo drausmės priemonė. Antrajame aukšte buvo aktų salė ir mokytojų kambarys. Kūno kultūra vykdavo aktų salėje, lauke, stadione arba žaliojoje mokykloje (dabartinėje Dailiųjų amatų mokykloje)”. Tuo metu mokyklos tualetas buvo lauke. Pasak pašnekovių, ėjimas iki jo buvo kaip ištisas kliūčių ruožas… O rūsyje berniukai „kibindavo” mergaites…

Po pamokų…

Moterys pasakoja ir apie užklasines veiklas, pramogas: „Važiuodavome į ekskursijas, dalyvaudavome karnavaluose, savaitgaliais mokyklose vykdavo šokiai. Moterys gali pasigirti ne tik aktyvia užklasine veikla, bet ir asmenine pažanga. „Visos mokėmės labai gerai: Danguolė buvo mūsų klasės seniūnė ir mokyklą baigė aukso medaliu, Elvyra buvo puiki matematikė“

Visi vienodi?!

Buvusios gimnazistės, kalbėdamos apie uniformas, džiaugiasi: „Uniformos – tai pasaka!“ Būtent dėl jų tuometinėje mokykloje nebuvo tiek patyčių, taip stipriai nesijautė socialinės padėties skirtumai. Mergaičių uniformų ryškiausias akcentas – apykaklaitės. Jos buvo įvairios: siūtos, megztos, nertos, mažesnės, didesnės. Berniukai, rodos, dėvėjo tamsiai mėlynas kelnes ir švarkelius. Elvyra džiaugiasi: „Vis dar turiu savo uniformą.“

Autoritetas

Paklausę, kurį mokytoją jos norėtų pasikviesti puodeliui kavos, moteris priverčiame pasinerti į diskusiją, ieškant geriausiojo. „Išrinkti vieną labai sunku, nes visi mokytojai buvo geri. Vaikai mokytojus labai mylėjo ir gerbė“, – pasakoja buvusios mokinės. Visgi prisimenamos ne tik mokytojų pavardės, bet ir jų asmenybės bei gražūs prisiminimai ar juokingi nuotykiai, patirti kartu su jais. „Pedagoginė minutė“ – mokytoja užsimerkia, o vaikai vieną minutę galėdavo daryti, ką nori. Elvyra juokiasi, prisimindama, kaip skubėdama atsitrenkė į mokyklos pavaduotoją Algirdą Gelžinį. Danguolė prisimena technologijų mokytojos Elenos Žvaliauskienės morkų pyragą. Alytė pasakoja apie klasės auklėtoją: „Mūsų klasės auklėtojas – Julius Pranevičius. Jis buvo labai geras. Nors mes nelabai jo klausėm, vis tiek jautėm pagarbą ir meilę“

„Nagi, bernaiti, pas Gelžinį!“

Mums taip pat buvo įdomu sužinoti apie mokyklos direktorių, tad paklausėme, koks jis buvo, kas jį siejo su mokiniais. Viešnios pasakoja: „Tuo metu mokyklai vadovavo diektorius Pranas Ringys. Ryšio su juo itin glaudaus nebuvo. Dažniausiai mums tekdavo susidurti su mokyklos direktoriaus pavaduotoju A. Gelžiniu. Jis buvo griežtas, tvarkė beveik visus mokyklos reikalus. Nedrausmingi mokiniai buvo vedami pas jį.“ Alė prisimena: „ Žiemą organizavome klasės pabėgimą, vėliau kiekvienas turėjome eiti pas Gelžinį…“

„Mes mokėmės toj pačioj klasėj”

Besišnekučiuojant apie mokyklinį gyvenimą, moterys prisiminė ir savo pirmąsias meilės istorijas. Anot jų, parke buvo „meilės kampelis“, mokykloje – pašto dėžutės, į kurias mokiniai dėdavo dažniausiai slaptus meilės laiškelius. „Laiškelius rašydavom berniukams (o jie savo ruožtu mums) ir vėliau pasislėpę stebėdavome reakcijas“, – dalijasi prisiminimais. Alė papasakoja apie savo gražią meilės istoriją, kuri nuo mokyklos laikų tęsiasi jau 55 metus.

Laiškas mokyklai

Buvusios mokinės pažadėjo parašyti laišką mokyklai, laukiančiai savo 100-mečio. Jis bus publikuojamas jubiliejiniame leidinyje „100 laiškų mokyklai”.

Nuoširdus  pokalbis persikėlė į gimnazijos  muziejų. Muziejaus eksponatai nebyliai kalba apie praeitį, tačiau kur kas įdomesnis yra gyvas istorijos pristatymas, perteiktas nesuvaidintomis emocijomis, neišgalvotais nutikimais, sava patirtimi. Esame labai dėkingi už galimybę susipažinti su puikiomis, aktyviomis alytiškėmis, kurios mokėsi mūsų gimnazijoje, yra neatsiejama jos istorijos dalis ir šiuo metu dirba medicinos, bankininkystės bei pedagogikos srityse.

1968-ųjų metų abiturienčių spalvinga rudeninė puokštė tebepuošia Mokytojų kambarį.

Greta Žogelytė, III b klasės mokinė, memuaristų būrelio narė.

Fotografavo Kotryna Kašėtaitė, III b klasės mokinė, memuaristų būrelio narė.