„… ne tik mokėmės, bet ir išmokome”
Gimnazijos 100-mečio belaukiant…
Šių metų lapkričio 24 dieną į Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją užsuko 1988 metų laidos abiturientai: Ramūnas Krugelis, Inga Cicėnaitė-Juodeikienė, Renata Jakubauskaitė-Liaukevičienė ir Saulius Jezepčikas. Jie šioje gimnazijoje mokėsi ir ją baigė prieš 30 metų. Buvusius 2-osios vidurinės mokyklos abiturientus gimnazijos muziejuje svetingai pasitiko lietuvių kalbos mokytojas ir memuaristų būrelio vadovas Vytautas Bigaila kartu su buvusių abiturientų auklėtoja Rita Ališauskiene (dabar Jotvingių gimnazijos lituaniste).
Pasidalijus pirmais įspūdžiais ir išklausius mokyklos himną šiltą pokalbį pradėjo III b klasės mokinė, memuaristų būrelio narė Adrija Mickutė. Svečiai prie arbatos puodelio linksmai dalijosi istorijomis, rodė nuotraukas ir nuoširdžiai atsakinėjo į klausimus.
Su kokiais žodžiais asocijuojasi mokykla?
Inga. Mūsų jaunystė, gražiausi metai.
Rita. Man mokykla – visas gyvenimas.
Renata. Užklasinė veikla, draugai, koridoriai.
Saulius. Geri mokytojai, nauji draugai, šalia mokyklos esantis miesto parkas.
Rita, nuo kurios klasės turėjote šiuos mokinius?
Rita. Šie mokiniai buvo patys pirmi mano auklėtiniai nuo penktos klasės, vėliau vienerius metus buvau motinystės atostogose.
Renata. Ar atsimenat, kaip mes verkėm, kad auklėtojos neturėsim?
Rita. Aš vis pagalvoju, kad tie vaikai žinotų, kiek jie mums svarbūs… Kad mokytojams visada rūpi mokiniai, auklėtiniai ir kaip jie gyvena. Pasirodo, jie verkė…
Jūsų nuomone, ar šiuolaikiniai mokiniai skiriasi nuo tuometinių mokinių?
Rita. Man atrodo, visais laikais buvo ir gerų, ir ne itin gerų. O šie mokiniai buvo tokie, kurie mokėsi, buvo pavyzdingi.
Renata. Mus geriau paruošė, iš mokyklos išėjom gerai paruošti. Mes ne tik mokėmės, bet ir išmokom.
Ramūnas. Dabar vaikai labai drąsūs. Tačiau švietimo sistema ir realus pasaulis, kuriame gyvena vaikai dabar, yra visiškai skirtingi. Bet vaikai nėra nei prastesni, nei geresni.
Rita. Aš pajutau, kad jie yra drąsesni ir laisvesni. Gimnazijoje ateina devintokės, mielos mergaitės, ir jos nebijo išreikšti jausmų, drąsiai apsikabina, pakomentuoja aprangą.
Kokie buvo mokyklos renginiai, laisvalaikis?
Saulius. Turistiniai žygiai, turizmo varžybos, Naujieji metai, žiburėliai, kuriuose būdavo patys geriausi šokiai, po pamokų galėjome lankyti daug būrelių.. Aš lankiau keletą būrelių: skaitovų, turistų, biologų, astronomų, kino demonstratorių (dar ir dabar atsimenu, kaip „užtaisyti“ į kino projektorių celiulioidinę kino juostą). Lietuvos turizmo technikos varžybose esame laimėję pirmą vietą, galbūt todėl, kad senovinę brezentinę palapinę pilnai, be raukšlių pastatydavome per 17 sekundžių, o nusileidimus virve „diulferiu“ treniruodavomės nuo dabartinio pėsčiųjų tilto akmeninių pamatų.
Inga. Naujiesiems metams turėdavome suruošti pasirodymą.
Rita. Žiemą mes čiuoždavom su slidėm.
Saulius. Po pamokų Vidzgirio miške kūrendavom laužus. Vieną kartą sušalę ir sušlapę bandėme išsidžiovinti rūbus ir sudeginom kojines. Tada nusprendėm, jog kojinės prieš sudegdamos visada išdžiūsta.
Įsimintiniausias įvykis mokykloje?
Ramūnas. Buvo vienas pokštas. Darydavom visokias dūmines bombas ir vienąsyk tualete aš ją buvau paleidęs. Kažkas įdavė… Nuo to laiko visus tris metus, kur tik kas, iškart – ,,Krugelis pas direktorių”.
Saulius. Kiek atsimenu, iškrėsdavome nemažai pokštų, tikrai linksmai gyvenome. Kartą keliese nuėjome pas seselę į kabinetą, ten buvo telefonas. Paskambinome į valgyklą, storu balsu prisistatėme vandentiekio darbuotojais ir pasakėme, jog šiandien užsuksime vandenį nuo 11 valandos. Valgyklos darbuotojos labai prašė neužsukti, nes prieš akis ilgoji pertrauka, reikės išplauti daug indų, tačiau mes buvome negailestingi – liepėme pasiruošti išgyventi kelias valandas be vandens. Ateinam po pamokos į valgyklą, o valgyklos darbuotojos visus laisvus puodus prisipylę vandens laukia, kada bus užsuktas vanduo.
Kokios buvo jūsų mokymosi gudrybės?
Saulius. Papasakosiu vieną gudrybę, kaip gaudavome gerus pažymius. Kai žinodavau atsakymą, pakeldavau ranką, atsakydavau, gaudavau gerą pažymį. Žinojau, kad visiems reikia pažymių, bet jeigu tu turi tris-keturis pažymius – tavęs neklaus. O tuos pažymius reikia gauti tada, kai žinai, ką atsakyti.
Inga. O aš tai sulaukdavau, kada gaunu dvejetą, tada tris kartus einu taisytis, gaunu gerą pažymį ir vėl važiuojam…
Saulius. O vis dėlto visko, ko išmokome mokykloje, labai prireikė gyvenime – ir matematikos, ir fizikos, ir chemijos, ir geografijos, ir biologijos, ir istorijos, ir lietuvių kalbos… Nė viena patirtis ar išmokta pamoka nenuėjo veltui. Ačiū mokytojams ir geriausi linkėjimai mokyklai!
Laikas prabėgo taip greitai, nuotaikingai, jog atsisveikinant dar pakalbėjome apie būsimąjį leidinį, skirtą gimnazijos šimtmečiui, apie tuos šimtą laiškų, kurių laukia mokykla iš savo buvusių auklėtinių po prasmingai pralėkusių trisdešimties metų.
Adrija Mickutė, III b klasės mokinė, memuaristų būrelio narė
