Birželį mus pasitiko stovykla…

Žmones labiausiai suartina veikla  (J. V. Gėtė)

Po sudėtingų ir kitokių, ne kaip kasmet, mokslo metų nemažas būrelis mūsų gimnazijos mokinių sugužėjo į Nemunaičio stovyklą. Ilgai sėdėjus namuose – tai tikras lobis atsidurti gamtos prieglobsty.

Kaip patekome į stovyklą? Mūsų gimnazijos mokytojos Irena Motūzienė, Gintarė Savukynaitė ir Janė Zelenienė rašė projektą, kurį finansavo Alytaus miesto savivaldybė (pagal projektinę iniciatyvą ,,Tau, Alytau“). Mūsų projekto kryptis ,,Mums rūpi mūsų šaknys“, todėl stovykloje vyko edukaciniai užsiėmimai, popietės apie  šalies tradicijas, papročius, kulinarinį  paveldą. Pynėme Joninių vainikus, susipažinome su šios vasaros šventės tradicijomis, (užsiėmimus vedė mokytoja Danutė Račkauskienė  ir socialinė pedagogė Gintarė Savukynaitė), lankėmės meninėse dirbtuvėse, kuriose dainavome, interpretavome pasakas, kūrėme eiles ( mokytoja Janė Zelenienė), dalyvavome duonos kepimo, cepelinų  gaminimo edukacijoje.

Ką veikėme daugiau?  Žaidėme žaidimus. Mokytojo Antano Kalinausko švilpukas visus keldavo, sukviesdavo į būrį. Susirinkę aptardavome dienos planus. Kiekvieną rytą aikštėje, prie Nemuno, kėlėme stovyklos vėliavą. Po to žaidėme įvairiausius žaidimus, kuriuos organizavo stovyklos vadovė Irena Motūzienė, mokytojas Antanas Kalinauskas  ir buvęs mūsų gimnazijos mokinys, vadovas Antanas Dambrauskas. Labiausiai įsiminė žaidimai ,,Žvėrelių ekologija“ ir ,,Piratai ir bombos“. Šio žaidimo žaisti net smarkus vasaros lietus nesutrukdė.

Kas dar teikė džiaugsmo? Žinoma, nuoširdus ir smagus bendravimas su bendraamžiais, diskoteka, naktinis laužas, vadovų geranoriškumas. Neišdildomą įspūdį paliko išvyka į Liškiavą, apsilankymas Panaros Pilnų namų bendruomenėje.

O kas šiek tiek erzino? Tikrai nedaug kas, gal tik šaltokas dušas, vorai ir, aišku, lietus, vis trukdęs laužą sukurti. Bet nemalonūs dalykai nublanko prieš puikius įspūdžius, patirtus stovykloje…

Emilija Vildaitė, stovyklautoja