Prie džiaugsmo šaltinio

Kasmet kovo 6-ąją Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija švenčia mokyklos dieną. Šią dieną gimė kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, partizanų vadas, dimisijos generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, dėstęs mūsų mokykloje veikusioje mokytojų seminarijoje. Jo vardu ir pavadinta mūsų gimnazija.

Artėjant šiai šviesiai pavasario dienai, norime priminti, jog mokykla, turinti ilgą ir garbingą istoriją, joje tebesimokantiems ir ją jau baigusiems jaunuoliams yra daugiau negu vien praeities paminklas. Mūsų pirmosios viltys ir nusivylimai, mūsų draugai ir priešai, mūsų mokytojai, spaudę tas vėjavaikiškas galvas prie knygų, namų darbai, dvejetai, dešimtukai, mokyklos koridoriai, slepiantys didžiausias mūsų išdaigas ar, galbūt, laiptai, kur išvydome pirmąją meilę… Visa tai mums telpa tame vieninteliam žody – mokykla.

Nusprendėme paklausti vis į gimnaziją sugrįžtančių buvusių mokinių bei mokytojų, kurie kažkada patys buvo mūsų mokyklos mokiniai, kas gi juos sieja su šia vieta. Kodėl norisi sugrįžti atgal?
Buvusi gimnazijos mokinių tarybos pirmininkė, o dabar jau studentė Greta Juodžiukynaitė teigė: „Neįmanoma taip lengvai pamiršti aplinkos, kuri savo svarba prilygo namams. Grįžtu, nes vis dar jaučiuosi mokyklos dalimi.“ Pašnekovė pripažino, jog labiausiai ilgisi žinojimo, kad visų kabinetų durys atviros, kad ir kas nutiktų.

„Nė viena ugdymo įstaiga Alytuje man nedavė tiek daug, kiek gimnazija. Aš turiu omenyje visai ne mokslo žinias, kurių diegimu paprastai turi pasirūpinti mokykla, bet per paskutiniuosius metus gimnazijoje sukauptą neįtikėtinai didelę patirtį – kiek renginių organizuota, vesta, daugelyje dalyvauta“, – savo patirtimi mokykloje dalinosi Lukrecijus Tubys. Buvęs mokinys dėkoja mokyklai už suteiktą galimybę aplankyti Prancūziją su Comenius projektu, Strasbūrą, pakeliui pamatyti Lenkiją, Nyderlandus, Beniliukso šalis, Vokietiją. Neužmirštamos jam ir kelionės į Mažeikius , į respublikinį Filologų konkurso etapą ar Druskininkus ir Kauną su krepšinio komanda. „Tai man reiškia labai daug“, – prisipažįsta pašnekovas. Paklaustas, ko labiausiai pasiilgsta iš tų dienų, Lukrecijus atsakė : „Jausmo, kai už lango giedant pavasariui, laikrodžiui mušant paskutines minutes pamokoje žinai, kad netrukus skrisi į parką pasigėrėti saule. Kai to netenki – labiausiai pajunti. Tu pažįsti visus – nuo mokytojų ar tvarkytojų iki pačių mažiausių mokykloje. Žinai jų vardus, jų pomėgius, su vienais pasisveikini, kitiems tik nusišypsai, tačiau žinai, kad jie visi – ir dalelė tavęs. Pasiilgstu to laivo. Ateityje tikiuosi pats ką nors panašaus sukurti, pavyzdžiui, savo darbo vietoje“.

Buvęs abiturientas Valdas Reikertas prisipažįsta, kad paskutiniai dveji mokyklinio gyvenimo metai buvo neabejotinai geriausi iš visų dvylikos: „Sunku paaiškinti kodėl, bet šioje mokykloje puiki atmosfera“. Iš praleisto laiko mokykloje Valdas labiausiai pasiilgsta draugų: „Dabar jau gana retai su dauguma susitinkam, taip pat mokykloj mokytis lengviau, viskas padėta ant lėkštutės.“

Gimnazijos abiturientai, kaip ir buvusieji mokiniai, kalbėdami apie mokyklą, nujaučia, kad ji visuomet laikys kažkokią paslaptingą jųjų dalelę. Visi vienu balsu tvirtina, jog niekuomet neužmirš šios mokyklos.
„Taip, tikrai prisiminsiu ir mielai dalyvausiu renginiuose, jei turėsiu galimybę“, – sako IV k klasės mokinys Erikas Balčiūnas. „O kodėl? Todėl, kad ši mokykla, nors praleidau joje tik dvejus metus, man tapo ta vieta, į kurią norėčiau sugrįžti. “ IV c klasės mokinė Viltė Januškevičiūtė tvirtino, kad gimnaziją prisimins ne tik dėl draugiškų ir visuomet pagelbėti pasiryžusių mokytojų bei mokinių, bet ir kitokių, romantiškesnių priežasčių. „Čia sutikau savo pirmają meilę“, – prisipažįsta Viltė.

Tarsi apibendrindami gimnazijos ketvirtokų išsakytas mintis IV e klasės mokinys Edvinas Pikūnas ir IV f klasės mokinė Evilė Juodžiukynaitė pokalbio metu pripažino, kad mokykloje praleido nemažai ypatingų, smagių gyvenimo akimirkų. „Vien tai, kas nutiko gera, karts nuo karto vers sugrįžti į mokyklą, atgaivinti senus prisiminimus…“ – sakė jie.

Mokinių nuomonę akivaizdžiai patvirtina buvę mokiniai, kurie sugrįžo į gimnaziją, kad čia dirbtų. Tokių mokytojų net 17. Tai Rita Ališauskienė, Marija Bagdanavičienė, Edita Bolienė, Vitalija Gaubienė, Raimondas Gelžinis, Asta Grimalauskienė, Vidmantas Jankauskas, Antanas Jurčiukonis, Jurgita Kamandulienė, IIrena Motuzienė, Mindaugas Ribinskas, Giedrė Škarnulienė, Egidijus Škarnulis, Leonida Tolvaišienė,Snieguolė Valentukonienė, Neringa Vekeriotaitė, Svajūnas Žvinakis.

„Būdama abituriente net neįsivaizdavau, kad grįšiu čia dirbti“, – su nuoširdžia šypsena veide pripažįsta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos istorijos mokytoja Giedrė Škarnulienė. Tačiau ji tvirtina, jog savo pasirinkimu yra patenkinta: „Vos pradėjusi dirbti žinojau, kad galiu pasikliauti savo buvusiais mokytojais, gauti patarimą, palaikymą. Dabar, kai jau praėjo dešimt metų čia dirbant, jaučiuosi sava. Ši mokykla man – neatskiriama gyvenimo dalis, tarsi namai.“

O štai automobilizmo mokytojas Raimondas Gelžinis, taip pat baigęs šią mokyklą, mano, jog sugrįžo todėl, kad čia visuomet dirbo abu jo tėvai. „Tikriausiai turėjau polinkį į pedagoginį darbą. Žinojau, kad noriu dirbti būtent čia.“ Mokytojas džiaugiasi savo pasirinkimu ir tvirtina, jog tai daugiau, nei darbas. „Čia – antrieji namai. Visi prisiminimai, nostalgija, kai stebi, kaip viskas keičiasi – mano mokytojai, mano mokiniai. Nėra tinkamų žodžių išreikšti, ką man reiškia ši mokykla.“

Turbūt nė neverta stebėtis, jog visi buvusieji mokiniai taip stipriai trokšta čia sugrįžti. Mokyklai būdinga kažkokia sunkiai paaiškinama atmosfera. Kai esi čia, žinai, tu – namie. Juk tai – gimnazija, kurioje mokėmės ir mokomės, mūsų pažinimas, draugystė, meilė, viltis – vieta, kur esame ir visuomet būsime savi.

Rugilė Bražinskaitė, IV f kl ir Simona Čeikutė, IV a kl., žurnalistų būrelio narės