Lituanica skrenda mūsų širdyse

4

Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokytojai pagerbė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimą jų žūties vietoje Soldino miške Lenkijoje.

Lygiai prieš 80 metų+, 1933-iųjų liepos 16-osios vakarą, visa Lietuva laukė Atlantą įveikti pasiryžusių savo didvyrių – lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Laukė, bet taip ir nesulaukė. Tą akimirką dar niekas nežinojo, kad „Lituanicos“ nuolaužos jau ilsisi tarp Soldino pušų. Tik kitą dieną į Kauną iš Vokietijos atskriejo vilties nepaliekanti telegrama ir tik liepos 17-osios vidudienį buvo paskelbtas tokio turinio pranešimas: „Kapitonas Stepas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei, šiandien apie 1 valandą tragiškai žuvo Lietuvos prieangy, Vokietijoj, arti miesto Soldin. Skelbiame šią skaudžią žinią Lietuvos visuomenei ir kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius. Lietuvos transatlantiniams lakūnams priimti komitetas ir Lietuvos aeroklubas.“

Pilotų, įveikusių sunkiausią kelio dalį, žygis ir jų gyvybės nutrūko vos už 650 kilometrų nuo Kauno. Darius ir Girėnas įveikė Atlantą per 37 val. 11 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Lietuvos lakūnai blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu tuometiniai kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Lėktuve buvo ir maišas su beveik devyniais šimtais laiškų. Ši detalė itin svarbi – būtent dėl tų laiškų „Lituanicos“ skrydis įėjo į aviacijos istoriją kaip pirmasis reisas, kuriuo per Atlantą pergabenta oro pašto siunta. Iš Soldino į Kauną pargabentame maiše laiškai Centriniame pašte buvo pažymėti specialiu antspaudu: „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“. Ištobulėjus kosminių skrydžių erai, jų žygis ne tik ne blanksta, bet įgyja dar didesnę prasmę. Šių didvyrių vardai rašomi šalia pačių įžymiausiųjų ir drąsiausiųjų pasaulio lakūnų.

12

Istorinė atmintis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, telkiančių tautą ir pilietinę visuomenę. Ji padeda mums pasijusti tautos ir valstybės nariais, suprasti savo, kaip tautinės ir pilietinės visuomenės veiklos prasmę ir tikslus, kurie kyla iš istorinės patirties. Pagerbdami Atlanto nugalėtojų žygio atminimą Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokytojai nuvyko į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties vietą – memorialą Pščelniko kaime Soldino miške.

Lenkijos Myšlibožo mieste mus pasitiko gidas, istorikas Marek Karolezak, kuris ypač domisi Dariaus ir Girėno žuvimo aplinkybėmis. Žūties vietoje Soldino miške gimnazijos mokytojai laikydami rankose Lietuvos vėliavą pagerbė didvyrių atminimą tylos minute ir padėjo gėlių vainiką. Istorijos mokytoja Ramutė Volkuvienė priminė mums visiems Dariaus ir Girėno didvyriško skrydžio pasiruošimo bei žūties aplinkybes. Ji sakė, kad Dariaus ir Girėno žygdarbis žavi tuo, kad buvo sumanytas ne dėl žudymo, ne dėl karinių tikslų, o dėl civilizacijos progreso ir nepareikalavo nė vienos gyvybės, išskyrus jų pačių.
Pščelniko kaime iš Žemaitijos atvežtoje žemaitiškoje troboje įrengtas muziejus-klėtelė, kurioje susipažinome su transatlantinio skrydžio ekspozicija ir palikome įrašą svečių knygoje. Buvo įdomu klausytis Myšlibožo miesto gido, istoriko Marek Karolezak hipotezės (ją išgirdome mes pirmieji), kur buvo pašarvoti Lietuvos lakūnų Dariaus ir Girėno palaikai. Jis išsiaiškino, kad lakūnai po žūties (katastrofos) buvo pašarvoti Soldine ne Šv. Gertrūdos koplyčioje (kaip yra manoma), bet Soldino kapinių koplyčioje. Tai jis įrodė pasiremdamas nuotraukomis, kurios dabar paskelbtos Vokietijos Bundes archyvo internetinėje svetainėje.

2

Kad ir kaip būtų, dviejų Lietuvos lakūnų žūtis buvo ne pralaimėjimas, o pergalė. S.Dariaus ir S.Girėno žygis įkvėpė ne vieną lietuvių kartą, dar ir šiandien prisimenančią jų testamente parašytus žodžius: „Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauks LITUANICĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą.“

S. Darius ir S. Girėnas baigė skrydį Vokietijos Soldino miške, bet jie iki šiol skrenda mūsų širdyse. „Lituanica“ skrenda… Jos skrydis teįkvepia mūsų tautą dideliems ir kilniems žygiams.

Aldona Butrimanskienė, Loreta Mazėtytė,
Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokytojos