Paminėjome Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną „Atminties kelias“

„Nuostabu yra tai, kad niekam nereikia laukti nei minutės,

jei norime pakeisti pasaulį.“  Anne Frank

2013 metai Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu yra paskelbti Vilniaus geto atminimo metais ir primena mums, jog 1943 rugsėjo 23 dieną, prieš 70 metų, buvo likviduotas Vilniaus getas – dalis šio geto kalinių buvo nužudyti Paneriuose, kita dalis pateko į koncentracijos stovyklas, įkurtas nacių okupuotose teritorijose.

Vakar didelis būrys trečiųjų klasių mokinių rinkosi Vidzgirio miške prie suskilusios Dovydo žvaigždės – memorialo žydų aukoms atminti. Tai simbolis, kuris mums primena apie žydų tautos tragediją. Visi atėjusieji su savimi nešėsi akmenukų, kurie pagal žydų tautos tradiciją reiškia pagarbą.

Iš jų sudėliojome kelią, kurį pavadinome atminties keliu, tai tarsi takas, jungiantis praeitį su dabartimi. Iš atsineštų akmenėlių su žmonių vardais sudėliojome Dovydo žvaigždę – tarsi žuvusių žmonių atminimą. Visi kartu dirbome be galo susikaupę, niekam nekilo noras juokauti, juk tai vieta, kur įvyko tragedija, tai vieta, kuri pakeitė mūsų miesto veidą. Mus lydėjo istorijos mokytoja Giedrė Škarnulienė ir etikos mokytoja Meilė Platūkienė, jos mums pasakojo apie Lietuvoje gyvenusią gausią žydų bendruomenę, puoselėjusią savitą kultūrą, tradicijas ir gyvenimo būdą. Neįmanoma suvokti Holokausto tragedijos, jei nežinai apie Lietuvoje gyvenusius žydus, apie jų indėlį į kiekvieno miesto ar miestelio gyvenimą.

Renginyje dalyvavo ir miesto meras Jurgis Krasnickas, kuris kalbėjo, kad mes, jaunimas, esame krašto ateitis ir nuo mūsų priklauso, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų. Prasmingoms kalboms gražų foną sukūrė mūsų mokyklos mokinė Roberta Butkevičiūtė, skaičiusi Vytauto Mačernio eilėraštį „Liūdesys“, ir gitara grojęs Klaidas Grigaravičius.

Tokių įvykių atminimas formuoja mūsų pačių žmogiškumą. Aš esu žmogus ne todėl, kad noriu patenkinti savo poreikius, gražiai rengtis ir būti pripažintas. Vertinant aukštesniu standartu, aš esu žmogus tiek, kiek užjaučiu kitą žmogų, kiek pabūnu kito žmogaus kailyje, pamatau pasaulį jo akimis. Aš tampu truputėlį geresniu žmogumi, jei pamatau pasaulį žeminamos moters arba našlaičio akimis. Aš tampu geresniu žmogumi, jeigu nepamirštu kitos tautos tragedijos.

Roberta Butkevičiūtė IV f