Istorija Vilniaus geto liudininkės akimis
Kovo 17 d. I c klasė išvyko į pirmąją šiais mokslo metais ekskursiją – „Istorija Vilniaus geto liudininkės akimis“. Vykome į Vilnių ir Panerius, kur mus plačiau supažindino su tragiškais žydų likimais Antrojo pasaulinio karo metu. Su mumis dar vyko etikos mokytoja Meilė Platūkienė, klasės auklėtojas Svajūnas Žvinakis ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Dragūnienė. Vilniuje mus pasitiko nuostabi gidė Ingrida Vilkienė, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo programų koordinatorė, kuri mums viską aprodė, papasakojo ir atsakė į mums rūpimus klausimus.
Pati pirma stotelė buvo Vilniaus senamiestis ir jo siauros gatvelės su apgriuvusiais pastatais, visas šis vaizdas pasidarė dar niūresnis po to, kai sužinojome, kad ankščiau šiuose pastatuose gyveno laimingos žydų šeimos su vaikais, tačiau vėliau jos buvo priverstos palikti savo namus ir atsisveikinti su artimais, nes prasidėjo priverstinis suvarymas į getus. Visai tai buvo tarytum žiaurus žaidimas su žmonių gyvybėmis ir jausmais. Mūsų klasei teko pabūti mažajame ir didžiajame gete, kur gyveno tūkstančiai nelaimingų, artimųjų netekusių žmonių. Bet kažin ar tai būtų galima pavadinti gyvenimu, nes žydų gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos: maisto nedaug, vaistų nuo ligų taip pat nebuvo, o ir dirbti tekdavo sunkius darbus. Retas galėdavo tai išgyventi, tačiau tarp kelių laimingųjų, kurie išgyveno yra ir Fania Brancovskaja, su kuria mums teko garbė susitikti ir netgi pašnekėti. Nors šiai moteriai netrukus sukaks 93 metai, nors jai ir teko išgyventi daug skaudžių ir nemalonių įvykių, ji yra tvirta ir ryžtinga ir vis dar darbuojasi Vilniaus Jidiš institute. Pasižiūrėjus į jos veidą galima pamatyti tą ryžtą, kuris skatina niekada nepasiduoti.
Paskutinioji stotelė buvo Panerių memorialas – tai vienos didžiausių žydų kapinės Lietuvoje. Tik įkėlus koją į šias kapines kūnu nueina šiurpuliukai ir nieko daugiau nesinori, tik klausytis, o ką gi dabar papasakos gidė? Kokią dabar kraupią istoriją išgirsime?
Labiausiai kvapą užgniaužė garsioji duobė, apie kurią tiek daug girdėjome prieš šią ekskursiją. Tai ne šiaip kažkoks griovys, ši duobė yra ypatingai didelė ir gili – joje buvo laikomi ir šaudomi žydai, tiesa ta, kad į žydus šaudė netgi lietuviai… Pasižiūrėjus į ją galima pajausti ar nors bent labiau suvokti tą siaubą ir skausmą, kurį patyrė ten atsidūrę žmonės.
Nors ši ekskursija ir nebuvo linksmo pobūdžio, tačiau mūsų klasei ji patiko, nes sužinojome daug naujo, buvo įdomu klausytis gidės pasakojimų, labiau pradėjome suvokti praeities svarbą, supratome, kaip svarbu yra norėti gyventi ir išsaugoti istoriją ateinančioms kartoms.
Radvilė Janušauskaitė, I c klasės mokinė
