Mūsų gimnazistai senojoje aisčių žemėje
Nepamirštamas savaitgalis Šiaurės Lenkijoje
Balandžio 16–17 dienomis mūsų mokyklos gimnazistai išsiruošė į kelionę. Lydimi mokytojų Ramutės Volkuvienės ir Loretos Mazėtytės vykome į Šiaurės Lenkiją, kur mūsų laukė didingą praeitį menančios vietos, apipintos legendomis.
Anksti pradėję savo kelionę, netrukome pasiekti Griunvaldo ir Tanenbergo kaimelių sankirtas, kur 1410 metais liepos 15 dieną vyko visiems gerai žinomas lietuvių-lenkų pergale prieš kryžiuočius nuskambėjęs Žalgirio mūšis. Atsidūrę mūšio vietoje, nuo kalno žvelgėme į aplink plytinčius laukus ir bandėme įsivaizduoti, kaip viskas vyko tada, kai Vytautas Didysis vedė mūsų kariuomenę į pergalę. Įėję į muziejų, išvydome Jogailos ir Vytauto biustus, tuometinių karių aprangas, kryžiuočių ordino šarvus, mums buvo parodytas trumpametražis filmas apie šį mūšį. Nors gido neturėjome, jo nei kiek netrūko – istorijos mokytoja Ramutė Volkuvienė mums atskleidė visas įdomybes, pačias įsimintiniausias mūšio akimirkas. Tiesa, mokiniai taip pat nemažai žinojo apie Žalgirio kovą – dar autobuse surengtoje viktorinoje labiausiai istoriją išmanantys gimnazistai už atsakytus mokytojos klausimus gavo įvairių prizų. Po pietų atvykome į Gdanską – nuostabų Lenkijos uostamiestį. Pirmiausia sustojome pamatyti Olivos katedros. Vos išlipus iš autobuso akį traukė įspūdingi jos bokštai ir ne ką mažesnį įspūdį palikęs sodas. Būtent šioje katedroje 1660 metais po penkerių metų karo buvo pasirašyta taikos sutartis su švedais. Turėjome galimybę įeiti vidun, pamatyti milžiniškus vargonus ir bažnyčios interjerą. Daugelį sužavėjo skliautinės lubos, skulptūros, paveikslai. Pati katedros architektūra vietomis spinduliavo viduramžių gotiką, vietomis – itin aiškų baroką. Išlipus Gdansko senamiestyje, išskirtiniai pastatai ir gatvių išsidėstymas nejučiomis perkėlė mus į viduramžiais kvepiančią istoriją. Eidami siauromis gatvelėmis grožėjomės senovine gotikos ir renesanso architektūra. Stabtelėjome prie Jono Sobieskio paminklo, Aukso vartų, užėjome į Šv. Mergelės katedrą, kur apniukusį vakarą susirinkusieji meldėsi Šventose mišiose. Gavę laisvo laiko išsiskirstėme: kas ėjo valgyti, kas fotografavosi. Vis dėlto visi pamatėme senajame uoste išlikusį įspūdingą Žuravio keltuvą ir spėjome pasivaikščioti Karališkuoju keliu bei įsiamžinti prie miesto simboliu tapusio Neptūno fontano. Vėlai vakare patraukėme viešbučio link, kuris tąkart buvo kaip tik tai, ko reikia: dušas, minkštos lovos, pirtis.
Sekmadienio rytą papusryčiavę išvykome į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia mus pasitiko anglakalbis gidas, kuris itin sklandžiai ir įdomiai supažindino mus su pačių kalinių statytu baraku, likusia informacija apie tuometinį jų gyvenimą ir buitį. Vis įterpdamas vieną kitą išgyvenusiųjų pasakojimą, gidas pristatė mums kalinių uniformas, skiriamuosius ženklus, nuvedė prie krematoriumo. Klausydami to, kas neišvengiamai tapo istorijos dalimi, negalėjome išlikti abejingi, nuotaika nejučiomis tapo slogi, niūri, aplinka ėmė pernelyg aiškiai byloti apie žiaurią praeities paskirtį. Pabaigoje, liūdnai pažvelgę į visoms aukoms skirtą paminklą, peržiūrėjome filmuką apie Štuthofą ir grįžome į autobusą. Gal žiaurus suvokimas, o gal mintys apie ką tik aplankytą tiek nekaltų aukų nusinešusią vietovę paskatino apmąstyti ir savaip įvertinti pamatytus vaizdus. Vis dėlto atvykus į Malborką ir pamačius įspūdingo dydžio Marienburgo pilį visi vėl pasidavėme smalsumui. Mus pasitikęs gidas, nepaisydamas įkyraus lietaus, papasakojo apie šią kryžiuočių dar XIII amžiuje pastatytą tvirtovę, vėliau tapusią ordino magistro rezidencija. Nepaisant gana aiškių Antrojo pasaulinio karo padarinių, pilis vis dar mena ypatingus laikus, byloja didingą istoriją. Kaip kad tvirtino mūsų gidas, tai pati didžiausia mūrinė pilis, išlikusi Europoje. Turėjome galimybę ne tik pasivaikščioti jos koridoriais, bet ir pamatyti kambarius, virtuvę, miegamuosius, tualeto bokštą. Laipiodami siaurais laiptais įdėmiai klausėmės gido pasakojimų, pamatėme, kaip tuomet buvo kaldinamos monetos ir net galėjome tokių nusipirkti. Baigiantis ekskursijai klausėmės pasakojimo apie mūsų kunigaikštį Kęstutį, kuris buvo įkalintas šioje pilyje. Gidas, sunkiai tardamas lietuvišką vardą, papasakojo mums kunigaikščio pabėgimo istoriją ir parodė kambarį, kuriame šis kalėjo.
Savaitgalis praėjo labai greitai, tačiau turiningai. Pamatėme ir išgirdome daugelį istorijos pamokose girdėtų, tačiau iki tol niekada iki galo neišsiaiškintų dalykų, visai kitaip pažvelgėme į to meto įvykius. Aplankytos vietos ne tik atsakė į nebylius klausimus, bet ir paskatino toliau domėtis, nagrinėti, pažinti. Istorija mumyse tikrai atgijo, tad galbūt dabar mes atgysime istorijos pamokose. Už nuostabiai suorganizuotą kelionę, operatyvumą ir nuoširdžiai bei profesionaliai atliktą gido darbą dėkojame mokytojoms Ramutei Volkuvienei ir Loretai Mazėtytei.
Ieva Zdanavičiūtė, III b klasės mokinė
Fotografijos Andriaus Kryžioko, III c