„Sugrįžtame mintimis…“
(Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos diena, skirta Adolfo Ramanausko-Vanago 101-osioms gimimo metinėms ir Mokyklos dienai paminėti)
„Sugrįžtame. Sugrįžtame mintimis ir žingsniais, žodžiais ir darbais į tą Lietuvos žemės lopinėlį, prigludusį prie žilagalvio Nemunėlio vingio. Sugrįžtame į Dainavos krašto pirmąjį Šviesos žiburėlį, suspindusį prieš daugybę metų kartų kartoms, sugrįžtame į Išminties ir gerumo židinį – Alytaus gimnaziją“. Tai ištrauka iš labai seniai, dar 1927 m. gimnaziją baigusios abiturientų laidos laiško.
Kovo 6 dieną minėdami Adolfo Ramanausko-Vanago 101-ąsias gimimo metines ir švęsdami Mokyklos dieną, mintimis grįžome į gimnazijos pradžią tam, kad sukauptume išminties skaitydami buvusių gimnazijos mokytojų ir mokinių laiškus, pasisemtume stiprybės ir įkvėpimo iš žymiausio mūsų gimnazijos, anuomet Alytaus gimnazijoje įsikūrusios Alytaus mokytojų seminarijos mokytojo, kovotojo už Nepriklausomybę, partizanų vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago.
Šventinės dienos renginių pirmasis akcentas – režisieriaus Arvydo Kinderio dokumentinio – vaidybinio filmo „Mokytojas. Adolfas Ramanauskas-Vanagas” peržiūra ir pokalbis su pačiu režisieriumi ir filme mokytojo Adolfo Ramanausko mokinę vaidinusia mūsų gimnazijos I a klasės mokine Austėja Cikanavičiūte. Gimnazijos pirmokams primindama tradicinius gimnazijos renginius, Vanago vardo prasmę mūsų bendruomenei, renginio svečius pristatė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Dragūnienė. Režisierius Arvydas Kinderis papasakojo, kad šis filmas – tai istorija apie kartą, kuri gimė ir augo nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1939 m. Vadinamajai „Nepriklausomybės kartai“, kurios vertybės formavosi veikiamos lietuvių kalbos, istorijos puoselėjimo, patriotiškumo idėjų, priklausė ir Adolfas Ramanauskas.
Filme iš nuotraukų, poetinių tekstų, vaidybinių rekonstrukcijų, gyvų liudytojų prisiminimų atskleidžiama kita, nežinoma Adolfo Ramanausko asmenybės pusė. Pavadinime įprasmintas žodis mokytojas sufleruoja apie tai, kad bus akcentuojama ši filmo herojaus gyvenimo dalis. Ir iš tikrųjų, šiluma dvelkia žodžiai iš Adolfo Ramanausko mokinių, kolegų prisiminimų apie tai, kad jis buvo jaunas, paprastai bendraujantis, gebantis įkvepiančiai pasakoti Lietuvos istoriją, skatinantis patriotinius jausmus, randantis kelią į mokinių širdis mokytojas. Savo mintimis su filmo kūrėjais apie drauge su Adolfu praleistus metus dalinosi jo brolis Albinas Ramanauskas, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras. Apie A. Ramanausko mokytojavimą pasakojo rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė ir Lazdijų rajono savivaldybės švietimo ir kultūros vedėjas Vytuolis Valūnas. Istoriko, publicisto Arvydo Anušausko, archeologo, pedagogo Gintauto Vėliaus pasakojimai apie Vanagą, Alytaus miesto mero Vytauto Grigaravičiaus pateikti faktai apie Adolfo Ramanausko-Vanago vardo suteikimo mūsų gimnazijai aplinkybes ir filmą vainikuojantys vaizdai iš pagaliau rastų partizanų vado palaikų laidojimo ceremonijos papildė suvokimą, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas – ne tik Alytaus seminaristų, bet visos Lietuvos (ir pokario laikų, ir dabarties) žmonių mokytojas.
Antroji Mokyklos dienos renginių dalis – paskaita apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas, jų suradimą, identifikaciją. Ją skaitė LGGRTC Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis. Įspėjęs, kad šios paskaitos leitmotyvas bus mirties bausmė, kraujas, žalojimas, sušaudymas, demonstruodamas gausią vaizdinę medžiagą lektorius papasakojo intriguojančią istoriją nuo to momento, kai prieš 10–15 metų partizanų vado palaikų paieškos darbai buvo tik svajonių objektas, nes nebuvo jokių faktų, tik spėlionės, kur jie galėtų būti paslėpti. Įtampą kėlė pasakojimas apie laimingą atsitiktinumą, užvedusį ant tinkamo paieškų kelio. Tai vienos mokytojos istorija apie jos senelį, politinį kalinį, okupantų sušaudytą ir paslėptą Našlaičių kapinėse. Tose pačiose kapinėse po ilgų dokumentų ir archeologinių tyrinėjimų buvo rasti ir Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Istorikas Dalius Žygelis dalijosi emocijomis apie jaudinantį momentą, kai mokslininkai rado Vanago palaikus, suprato laikantys istoriją savo rankose, tačiau be laboratorinių DNR tyrimų ir odontologinės ekspertizės negalėjo viešinti šios žinios. O ta diena, prisiminė D. Žygelis, buvo penktadienis. Galima teigti, kad šiandien dažnai skambantis tuštokas klausimas „Ką penktadienį?“ tiems mokslininkams įgijo konkrečią prasmę: kaip suvaldyti jaudulį ir džiaugsmą penktadienį ir visą savaitgalį žinant, kad rasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai ne tik suteiks ramybę jo artimiesiems, bet, svarbiausia, įprasmins Lietuvos laisvės kovų laikotarpį ir neleis užmiršti, kad lietuvių tauta išaugina didžius žmones.
Iš užmaršties prasmingus žodžius, prisiminimus, pamokymus prikėlė mūsų gimnazistai, su mokytojomis Egle Barysiene, Jane Zeleniene ir Jureta Šametiene sukūrę poetinę kompoziciją. Jos ašis – buvusių mūsų gimnazijos mokytojų ir mokinių rašyti laiškai, kuriuose išsakyta kelių kartų patirtis. Štai mokytojo Juliaus Pranevičiaus mintys rytojaus mokiniams: „…gyvenimo prasmė užtikrina kiekvieno ėjimą pirmyn, gyvenimo prasmė yra ta vieta, kur patriotizmas ir meilė Tėvynei Lietuvai yra pirmaeiliai subrendusio žmogaus bruožai. Gyvenimo prasmė yra kiekvienos dienos tikslinga veikla…“
Laiškuose išsakytos mintys, pagyvintos grupės „Velvet“ ir gimnazijos šiuolaikinės muzikos grupės atliekamomis dainomis, mums liudijo, kad buvusių ir esamos kartos priešprieša ir nesusikalbėjimas subliūkšta, nes mus vienija gyvenimo prasmės, išminties ir tikslingos veiklos siekiai.
Lietuvių kalbos mokytoja Santa Marcinkevičiūtė
