Kai praeitis pasiveja dabartį…
Spalio pabaigoje Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos aktų salėje įvyko respublikinė konferencija ,,Tešviečia gimnazijos žiburys“, skirta Alytaus pirmosios gimnazijos 100-mečiui. Nors Alytuje dėl gaisro miesto pramonės rajone paskelbta ekstremali situacija, renginyje dalyvavo ne tik dviejų mokyklų (Alytaus Dzūkijos ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos) atstovai, bet ir kitų mokyklų mokytojai bei svečiai iš Vilniaus: 1958 metais mokyklą baigusi Stasė Raugalaitė-Kampanienė ir 1965 metais su mokykla atsisveikinę, bet jos nepamiršę filosofijos mokslų daktaras docentas Algirdas Kunčinas su žmona – jie, beje, pora dar nuo mokyklos laikų. Renginyje taip pat dalyvavo ir įsimintiną pranešimą perskaitė socialinių mokslų profesorė, Alytaus muzikos mokyklos direktorė Aldona Vilkelienė.
Konferencija prasidėjo sugiedota Tautiška giesme. Įžanginį žodį taręs gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas pasveikino susirinkusius, pasidžiaugė, kad gimnazijos žiburys tebešviečia visose miesto mokyklose. Jis pabrėžė, kad pirmiausiai gimnazijos žiburį įžiebė Alytaus 1-oji ir Alytaus 2-oji vidurinės mokyklos, o paskui ir visos kitos Alytaus miesto švietimo įstaigos. Gimnazijos vadovas, linkėdamas renginio organizatoriams ir dalyviams sėkmės, atkreipė dėmesį į specialiai renginiui pagamintą foto sienelę su labai prasmingu užrašu: „Dvi mokyklos – viena istorija.“
Pratęsdami direktoriaus Virginijaus Skroblo kalbą renginio vedėjai Aldona Butrimanskienė ir Antanas Jurčys prasidėjusią konferenciją, perfrazuodami prieš 50 metų pasakytą buvusio gimnazijos auklėtinio dr. Juliaus Vidzgirio žodžius, pavadino reikšmingu visuomeniniu įvykiu, kuris gali būtų siejamas su didelės šeimos švente. „Didelę šeimą iš tikrųjų sudaro toji daugybė įvairaus amžiaus, padėties ir likimo asmenų, kurie bent pakilioje šventės nuotaikoje pasijunta artimi vieni kitiems, sujungti bendro ryšio su mokykla, kurią jie laiko sava. Ji yra sava tiems, kurie šiandien joje dirba ir mokosi, ir visiems kitiems bet kada praeityje vienaip ar kitaip su ja susijusiems, nepaisant, kur jie dabar bebūtų ar ką beveiktų. Ne tik mokytojai ir tarnautojai, bet ir mokinių tėvai bei artimieji, net visi tos pačios apylinkės ar krašto gyventojai turi lygią teisę savąją mokyklą laikyti didžiulės šeimos židiniu, vertu jų pagarbos ir meilės jausmų.“
Pirmąjį pranešimą Prancūzų kalbos mokymo sėkmės viršūnę pasiekus perskaitė Alytaus Dzūkijos mokyklos direktorė Vilija Sušinskienė ir prancūzų kalbos mokytoja metodininkė Marija Kazlauskienė. Jos papasakojo, kokie mokytojai ir kaip mokė prancūzų kalbos, priminė, kokios gilios sąsajos sieja dabartinę Dzūkijos mokyklą su prancūzų kalba ir apskritai su Prancūzija, pasidžiaugė buvusiais klestėjimo laikais ir išreiškė įsitikinimą, kad prancūzų kalbos mokymo tradicijos jų mokykloje ir toliau bus puoselėjamos. Pranešėjos atkreipė dėmesį, kad prancūzų kalbos mokymasis ir dabar abi mokyklas sieja – Dzūkijos mokykloje įgytus prancūzų kalbos įgūdžius mokiniai įtvirtina tęsdami mokslus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje.
Labai nuoširdus ir jautrus buvo Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų metodininkių Aldonos Butrimanskienės ir Eglės Barysienės pranešimas Lituanistika negali išnykti iš mąstančios sąmonės akiračio. Pranešėjos gražiai susiejo senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytojus Simoną Slavėną, Leoną Kuodį, Bronę Buivydaitę, Kajetoną Žievį su dar ne taip seniai mokykloje dirbusiais Jonu Urbanavičiumi, Aldona Kuzmiene, Danute Škarnuliene ir Janina Čeginskiene. Su pastaraisiais mokytojais kartu dirbo ne tik pranešėjos, bet ir daugelis konferencijos dalyvių. Turbūt dėl to auditorijoje įsivyravo rimtis ir pagarbi tyla.
Alytaus muzikos mokyklos direktorė socialinių mokslų daktarė profesorė Aldona Vilkelienė savo pranešime Stasys Navickas – Alytaus muzikinės kultūros puoselėtojas įtikinamai atskleidė, kad ir vienas žmogus galėjo daug duoti ir gimnazijai, ir visai miesto bendruomenei. Stasys Navickas buvo ir mokytojas, ir kompozitorius, ir chorvedys, ir orkestro vadovas, ir įvairiausių švenčių organizatorius. Profesorė kalbėjo ir apie gražią Stasio Navicko šeimą, apie jo sūnų Tadą, buvusį gimnazijos mokinį. Po daugelio metų jis iš JAV atvyko į Alytų ir muzikos mokyklai, ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijai padovanojo savo parašytas knygas. Muzikos mokyklos direktorė Aldona Vilkelienė konferencijos dalyvius ir svečius nustebino padovanodama gimnazijai vieną iš dviejų Stasio Navicko natų sąsiuvinių, kuriuos Tadas buvo atvežęs į Alytų.
Įdomus ir informatyvus buvo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago istorijos mokytojos metodininkės Ramutės Volkuvienės pranešimas Disciplina, kurią dėstė visi. Mokytoja konkrečiais pavyzdžiais parodė, kad senojoje gimnazijoje ilgą laiką istorijos mokė įvairių disciplinų mokytojai, nes istorijos mokslus pabaigusių specialistų gimnazijoje nebuvo. Nuo pat pirmųjų mokyklos veiklos metų istoriją dėstė vokiečių kalbos mokytoja Adelė Butauskaitė. Iš pranešėjos pateiktų dokumentų galima spręsti, kad istorijos pamokų neretai gaudavo tie, kam trūkdavo krūvio. Dažniausiai tai būdavo taikoma mokytojams vyrams. Įdomiausia tai, kad po keletą istorijos ir visuomenės mokslo pamokų turėjo pirmieji gimnazijos direktoriai: Kazys Klimavičius, Juozas Jakštys, Jonas Eidėnas. Istorijos pamokų turėjo ir Pranas Purvis, pirmasis Berniukų gimnazijos direktorius. Jau tikra istorijos mokytoja laikytina Monika Kazlauskaitė, bet labiausiai žinoma buvo Magdalena Bajerčienė, mokinių vadinta Duzburgu. Kadangi gerų istorijos žemėlapių nebuvo, tai pati mokytoja juos braižydavo lentoje, kad mokiniai bent jau įsivaizduotų, kokiame pasaulio krašte vieni ar kiti istoriniai įvykiai buvo. Prelegentė užsiminė ir apie mokytojos vyrą Konstantiną Bajerčių, lietuvių kalbos mokytoją, inspektorių, partizanų ryšininką, nužudytą Alytaus kalėjime. Pranešėja trumpai pristatė ir tuos mokytojus, kurie dabartinėje mokykloje darbavosi ne taip seniai arba net kartu su ja. Ramutė Volkuvienė paminėjo Marytę Viselgaitę, Oną Naruševičienę, Eugenijų Svetiką, Anelę Džiautienę, Ritą Baubonienę. Ir visus pralinksmino, pristačiusius čia, salėje, sėdinčias nūdienos istorijos mokytojas Giedrę Škarnulienę, Astą Šulcienę ir save. Daug kam įsiminė labai taiklus pranešėjos pastebėjimas, kad anais laikais istorijos mokė daugiausia vyrai, o dabar – tik moterys.
Dalykiškai tikslus ir kartu labai nuoširdus buvo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos informacinių technologijų ir matematikos mokytojos metodininkės Astos Grimalauskienės pranešimas Tikslieji mokslai Alytaus gimnazijoje. Ji apžvelgė, kaip kito tiksliesiems mokslams skiriamų pamokų skaičius. Jei tik keturklasei vidurinei mokyklai pradėjus savo veiklą mokiniai mokydavosi ir aritmetikos, ir geometrijos, ir trigonometrijos, ir kosmografijos (astronomijos), ir buhalterijos, o vyresnėse klasėse fizikos ir chemijos, tai 1930 metais pamokų sąraše beliko tik matematika, fizika, kosmografija bei 8 klasėje – chemija. Mokytoja plačiau aptarė Kazio Klimavičiaus, Adomo Balyno, Martyno Gavelio, Stepono Vaitkevičiaus, Stasio Totoriaus, Gedimino Macijausko, Adolfo Orvido, Konstantino Raičinskio pedagoginę veiklą, išskyrė, kuo jie įsiminė anų laikų mokiniams. Pranešėja jauriu žodžiu pagerbė neseniai Anapilin išėjusį matematikos mokytoją Antaną Strazdą, kuris mokytojavo ir 1-ojoje (čia dirbo ilgiausiai), ir 2-ojoje vidurinėse mokyklose.
Konferencijos auditoriją šmaikščiu žodžiu išjudino filosofijos mokslų daktaras docentas Algirdas Kunčinas, skaitęs pranešimą Mokykla mano akimis (1954–1965 metai). Pranešėjas prisiminė gimnazijoje mokytojavusius abu savo tėvelius (Larisa Kunčinienė 1945-1950 m. dirbo gimnazijos, vėliau Mergaičių gimnazijos direktore, paskui geografijos mokytoja, o tėvelis buvo gimnazijos ir Mokytojų seminarijos logikos mokytojas), gimnaziją baigusį brolį rašytoją Jurgį Kunčiną, abu juos mokiusius mokytojus bei įdomesnius mokyklinio gyvenimo epizodus. Subtiliu humoru nuspalvintas pranešimas auditorijai atskleidė, kad aukso medaliu baigęs vidurinę mokyklą Algirdas Kunčinas ne vien mokslu buvo gyvas. Jis aktyviai sportavo, kartu su draugais, tarp kurių buvo Samuelis Tacas (gyvena JAV), Algimantas Jasionis (a.a.), Vincas Žarnauskas (a.a.), Nikolajus Ščetilnikovas, Vytautas Kaupinis (a.a) ir dabar gimnazijos muziejui vadovaujantis Zenonas Gramackas, buvo įkūrę grupę „Jazz-banda”, garsėjusią ne tik mokykloje, bet ir visame mieste.
Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos dailės mokytojas metodininkas Vidmantas Jankauskas skaitė pranešimą Alytaus gimnazijos mokytojas Vytautas Brazdžius – profesionaliosios keramikos pradininkas Lietuvoje. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad Vytauto Brazdžiaus labai produktyvaus gyvenimo dalis pirmiausia yra susieta su Alytaus gimnazija, kurioje jis dėstė piešimą. Alytaus gimnazijoje mokytojui sekėsi puikiai. Mokiniai jį mylėjo, tiesiog dievino. Mokytojas buvo įdomi asmenybė, lengvai ir betarpiškai bendravo su mokiniais ne tik mokykloje, bet ir po pamokų. Susigalvodavo įvairios veiklos, ekskursijų, jo dirbtuvės buvo atidarytos mokiniams, jie kartu mokėsi lipdyti, mokytojas leido naudotis ir savo gipso formomis. Gabius mokinius rėmė, padėdavo baigti mokslus ir net priimdavo į savo namus gyventi. Buvo nepaprastai plačių pažiūrų žmogus, gerbė mokinius ir bendravo su jais kaip su sau lygiais, padėjo neturtingiesiems: ir batus nupirkdavo, ir pinigų duodavo. Be to, dailės mokytojas dalyvavo Alytaus kraštotyros draugijos veikloje, prisidėjo prie Dzūkų muziejaus veiklos gerinimo. Jis buvo pirmasis profesionalus Lietuvos keramikas, mokęsis Čekijoje, Bechinės (Bechyne) keramikos mokykloje. Ten jis pagamino Lietuvos keraminį herbą ir jį parsivežė į Lietuvą. Šis herbas papuošė Kurnėnų mokyklą (Alytaus raj.). Tai buvo pirmasis keramikos kūrinys Lietuvoje. O kai 1934 m. pavasarį žaibas sunaikino Laisvės angelą, jį Antanui Aleksandravičiui atkurti padėjo būtent Vytautas Brazdžius. Pranešėjas trumpai užsiminė ir apie menininko kūrybinį palikimą (didelė dalis darbų buvo sunaikinti ir išbarstyti karo metais, kai keramikas buvo suimtas ir ištremtas), kurio pėdsakų Alytuje dar yra išlikę. Angelų Sargų bažnyčioje yra du indai šventintam vandeniui. Darbų autorius neabejotinai yra keramikas Vytautas Brazdžius, keramikinis Vytis ir Trys lelijos yra išlikusios ant Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklos senojo pastato priekinio fasado. Dar dvi lauko vazos saugomos prie Alytaus kraštotyros muziejaus.
Prisiminimais apie mokyklą, kokia ji buvo prieš šešiasdešimt metų, pasidalino 1958 metų mokslo metų absolventė Stasė Raugalaitė-Kampanienė. Pranešėja kalbėjo, kad jai mokantis už mokslą dar reikėjo mokėti, kad ji mokėsi Žaliojoje mokykloje, kad tik 1958 metais, uždarius Mokytojų seminariją, mokiniai persikėlė į dabartinį Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos senąjį pastatą. Žodiniai direktorės Onos Šiurkutės, buvusių mokytojų Juliaus Pranevičiaus, Marijos Viselgaitės, Konstantino Raičinskio, Juozo Narijausko, Veronikos Rėklaitienės ir kt. paveikslai kaip gyvi kilo prieš akis. Pranešėja pasakojo apie dažnas ekskursijas, apie gana draugiškus mokinių ir mokytojų santykius. Tenka tik apgailestauti, kad Stasė Raugalaitė-Kampanienė mažai pasakojo apie save. Tik vėliau, atviriau pasikalbėjus, sužinota, kad pranešėja yra baigusi Kauno politechnikos institute Chemijos-technologijos fakultetą, kad penketą metų dirbo Chemijos institute, kad keletą metų mokykloje dėstė fiziką, kad ilgą laiką Švietimo ministerijoje kuravo profesinio rengimo ir mokymo sritį, buvo kadrų skyriaus inspektorė. Ką gi, kuklumas žmogų tikrai puošia…
Senojoje Alytaus gimnazijoje mokėsi arba joje dirbo daug garsių žmonių. Apie vieną – Karolį Dineiką – išsamų pranešimą Alytaus gimnazijos mokytojas Karolis Dineika – sveiko gyvenimo būdo propaguotojas ir fizinio ugdymo reformatorius perskaitė Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos vyresnysis fizinio ugdymo mokytojas Svajūnas Žvinakis. Prelegentas, pasiremdamas archyviniais dokumentais ir neseniai pasirodžiusia knyga „Karolis Dineika. Žaidimai“ kalbėjo apie labai universalų ir labai produktyviai dirbusį žmogų. Šiandien Karolis Dineika žinomas kaip gydomosios kūno kultūros specialistas, kaip gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos parko Druskininkuose įkūrėjas. Mokytojas Svajūnas Žvinakis kalbėjo apie tai, kad Karolis Dineika savo lėšomis yra parengęs ir išleidęs gausybę tuo metu labai reikalingų leidinių, kad dažnai organizuodavo varžybas, kurių nugalėtojams iš savo lėšų pirkdavo apdovanojimus. Pranešėjas paaiškino, kodėl Karolis Dineika atsidūrė Alytuje – Kaune buvo gana daug įtakingų visuomenės veikėjų, kuriems nepatiko Karolio Dineikos veikla. Tačiau ir Alytuje Karolis Dineika turėjo ką veikti: pradėjęs dirbti gimnazijoje jis pasiūlė priemonių planą, kaip kelti mokinių kūno kultūros pažangumą. Jis įsteigė pereinamąją dovaną, kuri būtų skiriama klasei, pažangiausiai kūno kultūros srityje. Buvo numatyta organizuoti du kasmetinius renginius – pirmąjį prieš Kalėdas, antrąjį – prieš Velykas. Prieš Velykas klasės turėjo parodyti bendrą pedagoginės gimnastikos pamoką, prieš Kalėdas – lengvosios atletikos individualius dalykus. 1931 metų gegužės 25 dieną Karolis Dineika jau buvo suorganizavęs 2-ąją kūno kultūros šventę. Stebina tuo metu parengta programa. I dalis: 1. Paradas; 2. Bendri pratimai; 3. Kvadratų rungtynės; 4. Rutulio bloškimas; II dalis: 1. Rateliai ir „neregių maršas“; 2. Pirmokų lenktynės; 3. Muštukų rungtynės; 4. Disko metimas; III dalis: 1. Šokis ir „gyvas paveikslas“; 2. „Ką mes darom kasdieną namie?“; 3. Komiškos „arklių lenktynės“; 4. Šuolis įsibėgėjus į tolį; IV dalis: 1. Mergaičių 60 metrų bėgimas; 2. Vyrų 100 metrų bėgimas. 3. Pirmokai nesuranda batų; 4. Ieties metimas. V dalis: 1. Kilometro bėgimas; 2. Bendri bėgimai; 3. Dovanų įteikimas. Taigi Karolis Dineika nuosekliai propagavo tiek sportinius, tiek pedagoginius, tiek tautinius žaidimus. Pavyzdžiui, į 1927 m. Kaune išleistą fizinio lavinimo vadovėlį pradžios mokykloms įdėti metodiniai nurodymai, nurodyta vaikų fizinio lavinimo reikšmė, fizinio lavinimo priemonės, mankštų parinkimas, pamokų sudarymas, žaidimų metodika, aprašytos pamokos ne salėje, supažindinama su fizinio lavinimo kontrole ir higiena. Beje, daug ką sudomino pranešėjo parodytos skaidrės su dokumentų kopijomis, iš kurių buvo galima sužinoti, kur ir kada Karolis Dineika dirbo, kokius straipsnius rašė, kokias knygas yra išleidęs, kokias programas gimnazijoms ir kitokio tipo mokykloms kūrė. Patį pranešėją nustebino surasta informacija, kad Karolis Dineika padėjo Lietuvos vyrų krepšinio komandai pasiruošti Europos čempionatams. Be to, Karolis Dineika svariai prisidėjo prie Alytaus stadiono įkūrimo.
Galima sakyti, kad visus kalbėjusių pranešimus apibendrino Antano Jurčio, Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, pranešimas Gimnazijos direktoriai – išskirtinės Alytaus pedagogų bendruomenės asmenybės. Jo pranešimo esmė – visi gimnazijos direktoriai iš tikrųjų buvo nepaprastos asmenybės, bet jų veiklos aptarimui reikėtų ne vieno straipsnio.
Respublikinę konferenciją ,,Tešviečia gimnazijos žiburys“ užbaigė Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas. Jis gimnazijai palinkėjo gražaus ir prasmingo antrojo šimtmečio, pasidžiaugė gerai organizuotu renginiu ir visiems pranešėjams padėkojo už turiningus pranešimus.
Alytaus Ramanausko-Vanago gimnazijos mokytojas Antanas Jurčys
