Du stiprūs kamienai, išaugę iš vienos šaknies. Alytaus gimnazijai – 100 metų
Aš esu mokytoja tų, kurie kas dieną ieško, tiria, kuria, atranda, klysta, krenta, keliasi ir vėl eina – mažais žingsneliais ar neišmatuojamais šuoliais iriasi pirmyn. Jie – būsimieji žmogaus ir pasaulio gelbėtojai, istorijos kūrėjai, kultūros puoselėtojai, nuskriaustųjų globėjai, sielovados žinovai ir tautos gynėjai. Jie – amžinųjų vertybių: artimo meilės, nesuvaidintos doros, tiesos, lygybės sergėtojai.
Aš esu mokytoja tų, kurie ant Pirmojo pasaulinio karo paliktų griuvėsių kūrė mokyklą – kęsdami nepriteklių atkakliai siekė mokslo šviesos. Tų, kurie Antrojo pasaulinio karo sudarkytoje Lietuvoje vaikiškomis rankomis ėmė sunkius ginklus. Jie tapo Lietuvos partizanais – brendo be teisės rinktis patogesnį likimą, bet su pareiga ginti savo žemę, savo namus. Tų, kurie kentė stalinistinio režimo siautėjimą, tremtį, represijas, išgyveno absurdiškus prievartinės ideologijos reikalavimus ir vis dėlto nepalūžo – mylėjo, svajojo, kovojo. Aš esu mokytoja tų, kurie iškovojo man laisvę. Laisvę kurti ateitį.
Šie metai paženklinti reikšmingo įvykio Alytaus miesto ir Dzūkijos krašto švietimo istorijoje – Alytaus gimnazijai, Alytaus Dzūkijos mokyklos ir Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos pirmtakei, 100 metų. Dar 1919 m. pavasarį buvo gautas Švietimo ministerijos raštiškas leidimas įsteigti keturių klasių vidurinę mokyklą. Jos pirmuoju vadovu tapo mokytojas Kazys Klimavičius.
Didžiuodamasi turtinga istorija Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos bendruomenė šiais metais organizavo įvairiausių renginių ir projektų (kuratoriai – Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago direktoriaus pavaduotojai ugdymui Danutė Dragūnienė ir Aleksandras Kirilovas): sukurtas Gimnazijos 100-mečio logotipas, iš 100 žodžių užsienio kalbomis kurti tekstai mokyklai, dainų konkursai dedikuoti Alytaus gimnazijos 100-mečiui, parengta foto sienelė „Alytaus gimnazijai 100“, parodos „Buvę gimnazijos vadovai“, „Sportas gimnazijoje“, atnaujinta muziejaus „Laiko juosta“, organizuotas eskadrilės „Normandija-Nemunas“ 75-mečio minėjimas, I a klasės tiriamųjų darbų pristatymas-konferencija, estafetinis bėgimas „Šimtas žingsnelių per šimtą metelių“, projektas „Pro mokyklos langą…“ ir kitų.
Visų metų veiklas, skirtas Alytaus gimnazijos 100-mečiui paminėti, vainikavo kartu su Alytaus Dzūkijos mokykla organizuoti renginiai. Vienas iš jų – respublikinė konferencija „Tešviečia gimnazijos žiburys“ (organizavo mokytojai Aldona Butrimanskienė ir Antanas Jurčys). Spalio 22 dienos popietę įvykusios konferencijos moto – pirmojo gimnazijos vadovo Kazio Klimavičiaus žodžiai: „Tautos kultūra prasideda nuo mokyklos“. Jie apibendrina konferencijoje skaitytų pranešimų turinio įvairovę – apie reikšmingas gimnazijoje dėstytas disciplinas (lietuvių kalbą, istoriją, muziką, prancūzų kalbą, tiksliuosius mokslus), ryškiausias asmenybes (Vytautą Brazdžių, Karolį Dineiką, išskirtines Alytaus pedagogų bendruomenės asmenybes – gimnazijos direktorius), buvusių mokinių, o dabar žymių šviesuolių prisiminimus. Rimtą konferencijos atmosferą skaidrino Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinių muzikiniai intarpai (rengė mokytoja Jureta Šametienė).
Spalio 23 dieną buvo surengta jauki popietė „Sugrįžtame mintimis. Knygos „100 laiškų mokyklai“ pristatymas“. Idėjos autorė gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Danutė Dragūnienė pasakojo, kad ši idėja gimė prieš penkerius metus ir tapo prasminga dovana 100-metei gimnazijai. Juk laiško rašymas mokyklai – tai galimybė prisiminti, apmąstyti, įvertinti, padėkoti. Knygą sudaro 7 skyriai su gimnazijos vadovų, buvusių mokinių ir mokytojų laiškais, laidų prisiminimais, glaudžiai su gimnazijos istorija susijusios seminarijos auklėtinių pamąstymais apie sudėtingą laikmetį ir šviesius jų mokytojų paveikslus. Knygos bendraautorė lietuvių kalbos mokytoja Eglė Barysienė dėkojo visiems rašiusiems, nes darbas prie šios knygos suteikė gyvenimui mokykloje naujos prasmės, o kasdienybei įkvėpimo. Dailės mokytoja Dalia Adukevičienė apibūdino knygos viršelio ir visos knygos estetinį vaizdą – laiškai viršelyje tarsi primena dažnai mokykloje lankstomus lėktuvėlius, išreiškiančius ir skrydį, ir norą grįžti atgal. Renginio dalyviai, laiškų autoriai, pasidalino savo įspūdžiais ir atradimais, kad turėjo galimybę ne tik rašyti, bet ir perskaityti prasmingą leidinį. Susitikimą apibendrinantis gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas pasidžiaugė, kad ši knyga labai estetiška, džiugina akį ir širdį ir paragino menant šimtametę gimnazijos istoriją kartu kurti jos ateitį.
Lapkričio 13 dieną ankstyvo pavasario gaiva dvelkiantis oras pasitiko net 280 Alytaus miesto mokinių, šaulių ir kariškių, bėgimo, skirto Alytaus gimnazijos 100-mečiui paminėti, dalyvių. Prie Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono teritorijoje esančio pastato, kuriame 1919-1924 m. veikė Alytaus keturklasė vidurinė mokykla bėgimo dalyvių pasveikinti susirinko garbūs svečiai: Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis, Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Jurgita Šukevičienė, Alytaus dekanato dekanas kunigas Arūnas Užupis, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas ir kiti miesto savivaldybės darbuotojai, Alytaus miesto bendrojo ugdymo mokyklų vadovai, mokytojai, mokiniai.
Renginio vedėjai Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokiniai Rugilė Čiginskaitė ir Lukas Surdokas glaustai papasakojo Alytaus gimnazijos įkūrimo istoriją, kai 1919 metais pagaliau apsispręsta, kad Alytui ir visai Dzūkijai tikrai reikia aukštesniosios mokyklos – iki tol Alytuje buvo tik kelios pradžios mokyklos. Miestelyje patalpų, tinkančių kuriamai mokyklai, nebuvo. Būti mokyklos vedėju (direktoriumi) šiaip ne taip buvo priprašytas Kazys Klimavičius. Jis kartu su mokytoju Simonu Slavėnu nutarė apžiūrėti beveik visiškai apleistas kareivines Ulonų gatvėje. Pastatas tuomet buvo tuščias, langai išplėšti, durys išnešiotos, krosnys arba perdegintos, arba vos vos besilaikančios. Viduje buvo daug skiedrų, duženų ir drožlių, paliktų vokiečių karių ir rusų belaisvių. Ir milijonai blusų! Čia, gavus laikiną valdžios leidimą, ir buvo nutarta pradėti naują Alytaus švietimo istorijos etapą – buvo įkurta 4 klasių vidurinė mokykla, po keleto metų išaugusi į Alytaus gimnaziją.
Skambant Mindaugo Tamošiūno „Džiaugsmui“ (atliko Alytaus muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Rimantas Jočys)), renginio vedėjai pakvietė Alytaus miesto savivaldybės merą Nerijų Cesiulį, mero pavaduotoją Jurgitą Šukevičienę, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapitoną Darių Jakimavičių, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos I-osios rinktinės kapitonę Liną Mickevičienę, Alytaus Dzūkijos mokyklos direktorę Viliją Sušinskienę ir Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorių Virginijų Skroblą atidengti atminimo lentą, skirtą pažymėti Alytaus gimnazijos įkūrimą ir veiklą 1919-1924 metais viename iš kareivinių pastatų.
Sveikindamas renginio dalyvius, Alytaus miesto meras N. Cesiulis pabrėžė, kad Alytaus miesto bendruomenė visada buvo stipri – ir prieš 100 metų daugiausiai jos pastangomis buvo įkurta Alytaus gimnazija. O šis simbolinis bėgimas atskleidžia, kaip Alytaus gimnazija plėtėsi ir augo. Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius V. Skroblas priminė, kad tada kultūrai ir švietimui apskritai situacija buvo labai nepalanki – viską kurti teko ant ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Ir tik anuometinių etuziastų atkaklumo rezultatas – šiandien stiprios ir gražiai bendradarbiaujančios mokyklos: Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija ir Alytaus Dzūkijos mokykla. Pasidžiaugęs, kad šią gražią akciją sugalvojo dvi Alytaus miesto mokyklos, tačiau joje dalyvauja ir kitų mokyklų mokiniai, tik įrodo, kad Alytaus gimnazijos 100-metis yra visos miesto švietimo bendruomenės šventė, Alytaus miesto savivaldybės švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas paskelbė startą.
Bėgimo maršrutą sudarė net 11 objektų – tai pastatai, kuriuose veikė Alytaus gimnazija. Pirmasis maršruto objektas ir yra Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono teritorijoje esantis pastatas, kuriame 1919-1924 m. veikė mokykla. Antrasis – medinis pastatas netoli geležinkelio, mokinių vadintas Stoties mokykla. Trečiasis – 1937 m. pastatytoje dabartinėje Senamiesčio mokykloje įvairiu laiku veikusios Pradžios mokykla, Mokytojų seminarija, 1-oji (berniukų) gimnazija ir 1-oji vidurinė mokykla, 2-oji vidurinė mokykla. Ketvirtasis – 1924 m. pradėjęs veikti pagrindinis gimnazijos pastatas – Žalioji gimnazija. Čia mokslas vyko iki 1963 m. Penktasis – dabartinio Kraštotyros muziejaus vietoje buvusi žydų pradžios mokykla. Šeštasis – gimnazijos nuomotos patalpos šalia Šv. Angelų Sargų bažnyčios buvusio namo antrame aukšte. Septintasis – Lelijų gatvėje esantis pastatas, vadintas Špokinyčia. Aštuntasis – Vilniaus gatvėje buvusiame nedideliame mūriniame namelyje, vadintame Alude arba Aline, buvo įrengtos patalpos dviems mergaičių klasėms. Devintasis – Dariaus ir Girėno ir Vilniaus gatvių sankirtoje esantis garsusis Adelės Zimavičienės mūras, miestiečių pavadintas Versaliu. Dešimtasis – 1963 m. pastatyta dabartinė Dzūkijos mokykla, į kurią iš Žaliosios mokyklos persikėlė 1-oji vidurinė mokykla. Vienuoliktasis, finalinis objektas – Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija, kurios istorija glaudžiai susijusi su 1933 m. pastatyta Pradžios mokykla. Čia veikė Amatų mokykla, 1944 m. persikėlė Mokytojų seminarija, uždarius seminariją mokykla atiteko 2-ajai vidurinei mokyklai, 1994 m. pavadintai Adolfo Ramanausko-Vanago vardu, o 2010 m. tapusiai gimnazija. Taigi, anot Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokytojo, tyrinėjančio Alytaus gimnazijos istoriją, Antano Jurčio, „senoji Alytaus gimnazija buvo išsibarsčiusi beveik po visą Alytų. Tokių reiškinių Lietuvos švietimo istorijoje būta nedaug.“
Smagiai nusiteikusių bėgikų saugumą kelyje užtikrino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus pareigūnai, orientuotis trasoje padėjo Alytaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų jaunieji šauliai (vadovė Ramūnė Jasaitienė). Įveikę simbolinę trasą, bėgimo dalyviai finišavo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos sporto aikštyne. Čia jie buvo apdovanoti atminimo medaliais pagal projektą „Sveika gyva, Šimtmečio dvasia“, kurį finansavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pagal programą „LTeam START UP“. Renginio dalyviai Alytaus muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro atliekamų maršų fone dalijosi įspūdžiais ir stiprinosi Lietuvos kariuomenės KASP Dainavos apygardos 1-osios rinktinės išvirta karšta koše ir arbata.
Lapkričio 14 dieną Alytaus Dzūkijos mokyklos ir Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos bendruomenės, buvę šių mokyklų mokiniai, mokytojai ir svečiai dalyvavo iškilmingose šventose mišiose Šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Po mišių, skirtų Alytaus gimnazijos 100-mečiui, mokyklų bendruomenės ir svečiai rinkosi į iškilmingą renginį Alytaus miesto teatre.
Renginį pradėjo šiandieniniai mokyklų vadovai – Alytaus Dzūkijos mokyklos direktorė Vilija Sušinskienė ir Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas. Jie kėlė klausimą, ar gali būti laimingų mokyklų? Ir svarstydami apie mokyklos paskirtį rado atsakymą, kad mokykla laiminga tada, kai joje nuo pat įkūrimo dienos dirba asmenybės, kūrėjai, teikiantys ne tik žinių, bet ir dvasios stiprybės. Tokie pedagogai išugdo daug atsakingų, šviesių, laisvų žmonių, kurie savo darbu ir žiniomis kuria Lietuvą. Direktorius V. Skroblas pabrėžė, kad mūsų mokyklos – „tai du stiprūs kamienai, išaugę iš vienos šaknies. Turbūt Lietuvoje nėra tokio pavyzdžio, kad dvi skirtingos įstaigos kartu švęstų savo jubiliejus. Mes garbingai ir gražiai kartu įžengėme į bendrą šimtmetį. Visa tai daro mus artimus“. Direktorė V. Sušinskienė sakydama, kad „teko didelė laimė minėti Alytaus gimnazijos įkūrimo 100-ąsias metines“, pasveikino abiejų mokyklų bendruomenes, buvusius mokinius, partnerius, atvykusius iš kitų miestų, net ir Gižycko (Lenkijos), Alytaus miesto švietimo įstaigų vadovus, Seimo narius, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovus, Alytaus miesto vadovus.
Audringais, ypač mokinių, plojimais pasitiktas Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis palygino prieš šimtmetį skurdžias, Pirmojo pasaulinio karo nulemtas mokymosi sąlygas su dabartinėmis, komforto pertekusiomis, ir pabrėžė, kad mokinį pažinimo keliu veda atvira širdis ir noras mokytis. Meras N. Cesiulis palinkėjo „vieno paprasto dalyko – kad po šimto metų mūsų vaikai ir anūkai, atsivertę istorijos vadovėlius, galėtų didžiuotis mumis“.
Sveikinimą jubiliejus švenčiančioms Alytaus švietimo įstaigoms perdavė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovas Algirdas Monkevičius. Linkėjimus dvasios stiprybės ir polėkio naujoms mintims ir atminimo dovanas jo vardu perdavė šventėje dalyvavęs ministro patarėjas Giedrius Krasauskas.
Savo senąją mokyklą sveikino ir ją baigę mokiniai. Buvęs 1-os vidurinės mokyklos mokinys, 1955-ųjų m. laidos abiturientas, kadenciją baigęs LR Konstitucinio teismo teisėjas Stasys Stačiokas į Alytų kreipėsi savo kurtomis eilėmis: „Alytau, tu mano gimtasis miesteli,/ kodėl tu man artimas taip?“ Ir čia pat paaiškino, kad tai dėl mokyklos ir jį mokiusių kilnių asmenybių, kėlusių pirmąjį džiaugsmą, kad tampa savarankišku žmogumi.
Savo eilėmis su publika dalijosi ir kitas mokinys – Šekspyru vadinamas dainuojamosios poezijos kūrėjas, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklos absolventas Albertas Antanavičius. Jis, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos himno teksto autorius, teigė, kad „Alytaus gimnazija – visų miesto mokyklų promočiutė, švietimo ir kultūros židinys“.
Į sceną pasveikinti švietimo bendruomenės pakilo ir 1951 metų laidos mokinių būrelis. Jie, patyrę pokario negandas ir sukaupę didžiulę gyvenimo patirtį, kalbėjo, kad svarbiausi žodžiai žmogui yra mama, mokytoja ir tėvynė, nes jie skleidžia gėrį, veda doros, teisingumo keliais.
Šiltais aplodismentais palydėti 27 laidos mokiniai su kitais renginio svečiais sužiuro į abiejų mokyklų paruoštą istorinę kompoziciją „Gyva išliksi šimtmečio paveiksle“ (scenarijaus autorės mokytojos Eglė Barysienė ir Janė Zelenienė, scenovaizdžio kūrėja mokytoja Dalia Adukevičienė, muzikinės dalies – mokytoja Jureta Šametienė). Kompozicijos ašis – kelionė laiku nuo Alytaus gimnazijos įkūrimo pradžios iki šiandien klestinčių dviejų mokyklų realybės.
Nuaidėjus visiems laikams mokyklos simboliu tapusiam skambučiui, scenoje pasirodo dvi vedėjų poros: Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokytoja Eglė Barysienė su Alytaus Dzūkijos mokyklos mokytoju Rindaugu Žitkausku ir Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos abiturientė Dainora Švetkauskaitė su Alytaus Dzūkijos mokyklos mokiniu Arniu Juknevičium. Kalbėdamiesi apie laiką, kurio tėkmę įkūnija šalia gimnazijos mokinių kadaise sodinti, dabar jau brandūs medžiai, skaitydami vienų iš pirmųjų gimnazijos laidų mokinių prisiminimus, jie nuplukdo žiūrovus į praeitį, kurios gražiausius momentus inscenizuoja Alytaus Adolfo Ramanausko- Vanago gimnazijos mokytojai. Jie kalbasi apie pokario laikus, kai per balanos ar spingsulės dūmus kantriai sėmėsi mokslo, ir su ilgesiu žvelgė į jaunystės išdaigas. Jų viziją įkūnijo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokiniai, parodę, kad ir anuomet jauniems žmonėms buvo labai svarbi draugystė, bendraamžių dėmesys.
Bendras ištakas simbolizavo abiejų mokyklų mokytojų, kurioms akomponavo mokytojas Artūras Šležas, atliekama nostalgiška daina „Gražių dainelių daug girdėjau“. Jauniesiems mokiniams buvo smagu palinguoti jų mokytojų atliekamos dainos ritmu, o vyresnieji graudinosi pagerbti, nes tai jų jaunystės daina. O štai Alytaus Dzūkijos mokyklos 2-4 klasių mergaitės, baltai apsirėdžiusios ir lengvos tarsi mažos gulbelės, „Gėlių valso“ ritmu (mokytoja Janina Ežerskienė) paskelbė apie gimnazijos skilimą į mergaičių ir berniukų.
Istorijos verpetuose iškilo ir partizanų likimai, kai paaugliai, įkvėpti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo bendražygių, ėjo kovoti už savo žemę ir namus. Juk dzūkeliai, kaip sakė Antanas Žmuidzinavičius,– „gyvas lietuvių mūras, saugojęs mūsų kraštą ir kalbą nuo sudarkymo“. Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų partizanų žygiai giliai įsirėžę dzūkų širdyse, todėl partizaninių kovų laisvės dvasia plevena ir mūsų laikų menininkų kūryboje. „Pačių gražiausių vakarų/Mes negailėjom dėl Tavęs, Tėvyne./Mes nepavargdavom nei per audras, nei tarp audrų/Tave globoję, saugoję ir gynę.“ – tokie jaunų žmonių būtį atspindintys žodžiai liejosi iš Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinių, atlikusių A. Antanavičiaus dainą „Gimnazistai“, lūpų (mokytoja Jureta Šametienė).
Renginio vedėja Eglė Barysienė puikiai prisimena sovietmečio laikus, kai mokykloje reikėjo paklusti prievartinės ideologijos reikalavimams, o mokytojas buvo prievartos vykdymo įrankis. Tačiau tai buvo metas, kai visuomenė mokėjo ne atvirai, bet labai subtiliai iš to pasišaipyti ir pasipriešinti. O ypač jaunų žmonių iniciatyvumą ir drąsą simbolizuoja garsioji tų laikų džazbanda, kurios idėjas perteikė Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinių inscenizacija ir smagiai pagrotas ir padainuotas tvistas. Jo ritmu dvi gimnazistų poros atliko pačių kurtą šokio kompoziciją.
Renginio vedėjai pasakojo, kad anuometinis jaunimas ne tik pramogines dainas mėgo, bet ir liaudiškas vakarones organizuodavo. Vieną iš liaudiškų šokių, „Suktinuką“, pademonstravo jaunieji Alytaus Dzūkijos mokyklos šokėjai. Apie tai, kad visais laikais jauniems žmonėms svarbiausia yra draugystė, padainavo Alytaus Dzūkijos mokyklos mergaitės (mokytoja Gintarė Vitko). Kadangi ši mokykla didžiuojasi pastiprintu prancūzų kalbos mokymu, daina atlikta prancūzų kalba. Tačiau net ir nesuprantantys šios kalbos žiūrovai iš spindinčių mergaičių akių ir plačių šypsenų galėjo suprasti, kas joms svarbiausia.
Galiausiai vedėjai prabyla apie šiuos, sparčios technologijų plėtros laikus. Polemizuojant paaiškėja mintis, kad šių laikų jaunimas žengia koja kojon su naujausiais išradimais ir technologijų madomis, tačiau nepamiršta ir savo senelių puoselėtų vertybių – šeimos tradicijų, dzūkiškų dainų ir tarmės. Tai įrodė mokinių inscenizacija, atlikta dzūkų tarme – tokia sava, nors ir perpinta labai seniai mūsų tarmėse prigijusių slavizmų. Tarmiškas tekstas piršo mintį, kad reikia gerbti savo tarmę, lietuvių kalbą, tačiau nereikia desperatiškai purtyti šių dienų jaunimo už „anglėjimą“, nes kažkada jauni buvę jų protėviai lygiai taip pat nebijojo svetimų žodžių, o jais tik praturtino savo gimtąją tarmę.
Renginio vedėjai apibendrino, kad visokių laikų būta, bet visada stengtasi išsaugoti žmogiškumą, rūpėjo auginti intelektualią, dorą, pilietišką asmenybę. O šiame kelyje abi mokyklos visada buvo kartu, nuo pat ištakų – Alytaus gimnazijos įkūrimo. Šiuos žodžius įprasmino entuziastingai atlikti abiejų mokyklų himnai ir melodijos ritmu žėruojančios išmaniųjų telefonų švieselės. Šis vaizdas ir tvyranti jaudulio nuotaika liudijo, kad šiuolaikinės technologijos ne visada nubukina žmogų, o gali tapti gražia gija visavertės asmenybės paveiksle.
Po oficialios šventės dalies skoningai papuoštame teatro fojė renginio svečiai, vaišindamiesi gardžia arbata ir saldėsiais, turėjo progos pabendrauti, išsakyti palinkėjimus, pasidžiaugti pavykusiu renginiu.
Santa Marcinkevičiūtė, lietuvių kalbos mokytoja
