Virtuali Ievos Nedzinskaitės paroda – „Nuo namų link pasaulio“

Visą gyvenimą mane lydėjo muzika: pianinas, fleita, dainos…
Laikui bėgant supratau, kad maloniausia muzikos klausyti kuriant, todėl pradėjau piešti. Domėjimasis japonų kultūra įkvėpė mokytis piešti profesionaliai. Viskas prasidėjo nuo pieštukų, anglies, pastelių, tušo, po to aliejinių dažų ir akrilo tapybos technikų. Galiausiai apsistojau ties akvarele, kurią įvaldyti prireikė nemažai laiko, tačiau akvarelės liejimas nebuvo sunkus darbas – labiau savotiška meditacija. Besimokydama Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje ėmiau lankyti dailės studiją pas mokytoją Vidmantą Jankauską, kur buvo suteiktos galimybės dalyvauti įvairioise parodose. Įgavau daugiau žinių, motyvacijos kurti ir dalintis savo kūryba.
Šiomis dienomis vis sunkiau rasti laisvo laiko, bet jeigu jo randu – iškart imuosi akvarelės, nes ji man padeda atgaivinti pavargusią sielą ir parodyti žodžiais neišreiškiamus jausmus…
Ieva Nedzinskaitė, III a klasės mokinė

Pastatyti, nesugriauti, saugoti… Nepamiršti 
Tyla skrenda kartu su paukščiais, o medžiai nekantriai linguoja, paskatinti vis užplūstančio lengvo vėjelio. 
Ji žiūri į tave, pasirėmusi, negyvomis akimis, tarsi lauktų, kada iškviesi pasaulio pabaigą ir užbaigsi skausmus, apėmusius jos mažas rankeles… 
Seniai laukta. Maži žingsniai aidi kolonomis apsuptoje didybėje, esančioje prieš mane… Pagaliau tai, ko siekiau, artėja. 
Girdžiu tą tylų kalbėjimą, augantį gelmėse, kol žuvys trumpam pakyla, tarsi skrisdamos tarp jos plaukų. Garsai greitai užbaigiami bangų trenksmu, atsiradusiu nuo paslaptingos jėgos, užburiančios visą jūrą kartu su gyvųjų sielomis. 
Ar namai – gamta? Galbūt ne, bet aš pasiilgsiu jų garsų ir vaizdų. 
Bet tai tik raudona iliuzija. 
Kad ir kokie jie maži yra, manyje didelė širdis… Neturiu teisės grįžti. 
Kažkur buvau, kažkur gyvenau, bet tikrieji namai – manyje 
Miškas, pro kurį kas vasarą važiuoju dviračiu. Ar Dievas yra suteikęs žmonijai gražesnį žemišką Rojų ? 
Ramybė 
Vakaras 