Auksinis spalis gimnazijoje – poeto Pauliaus Širvio šimtųjų gimimo metinių mėnuo

Be galo gerbiamas, vertinamas, dainomis apipintas, tačiau nepaprastai viduje sužeistas bei vienišas Lietuvos poetas, žurnalistas ir redaktorius Paulius Širvys šiais metais minėtų savo šimtąsias gimimo metines. Iki šiol jo nuostabios eilės skaitomos ir dainuojamos jaunų ir vyresniųjų – visų, kurie neabejingi literatūrai. Skaitant šio talentingo žmogaus romantinę, lyrišką, jausmų peraustą, melodingą kūrybą galima įžvelgti tyros, tačiau dažnai neatsakytos meilės, rūsčios karo buities ir gniuždančio vienišumo aspektus, kuriuos tiesiogiai galima sieti su paties poeto išgyvenimais.

Paulius Širvys gimė Padustėlyje. Sunkumai jį užklupo dar vaikystėje, kai jo tėvai mirė anksti, ir su broliu jam teko piemenauti. Jolanta Narbutytė laiške mini: „Sveikas, vienišas žmogau!“, Širvys „buvo našlaitis, buožių piemuo ir pusbernis“ ir „net nesapnuodavo apie savo eilėraščių rinkinius, tolimesnį mokslą ir aukštosios mokyklos slenkstį“. Paaugliui teko įsitraukti į vykstantį karą, pakliūti į nelaisvę, bėgti, būti sužeistam ir tam pasibaigus, visiems laikams viduje nešiotis sudarkytą ir taip jau nelengvą dalią. Po karo sutikta mergina, kurią poetas vadindavo Alpunyte, atvėrė jo širdį ir jaunasis Paulius Širvys jos nenustojo mylėti visą gyvenimą. Deja, ši meilė buvo nelaiminga – iš merginos atsakymo jaunuolis taip ir nesulaukė, todėl skaitant šios dramos įkvėptą kūrybą, galima jausti širdį draskantį sielvartą: „Aš nevertas švelnių tavo žodžių, nei to ežero, pilno žvaigždžių.“ Numalšinti skausmą Širvys bandė alkoholiu ir tai galutinai peraugo į visą gyvenimą trukusią priklausomybę: „Užmiršimas buvo degtinėje ir trumpalaikėje meilėje.“

Dirbdamas redaktoriumi įvairiuose Lietuvos laikraščiuose ir būdamas Gedimino prospekte buvusios garsiosios „Literatų” kavinės lankytoju, poetas turėjo daugybę bičiulių ir juos be galo vertino. Paulius Širvys buvo nuostabaus būdo žmogus: draugiškas, mandagus, santūrus, visados gerbė moteris, pagal draugus, niekada nebuvo ko nors užgavęs, pasakęs blogo žodžio. Tačiau pastarieji dažnai jo šiomis savybėmis naudodavosi, jis buvo tarsi pripažintas, bet kartu buvo nuošaly, jautė dviveidystę, tokią neatsiejamą nuo įvairių to meto veikėjų. Tik artimiausieji galėjo pastebėti, kad po vienatvės šydu slėpėsi didelė ir jautri širdis.

Netrukus Pauliaus Širvio žmona tapo Birutė Bliekaitė, su kuria pora susilaukė vienintelės dukros Dangės, tačiau praėjus vienuolikai metų santuoka subiro. Dukra poetui artima išliko iki gyvenimo pabaigos. Poetui nepavyko pritapti prie socialistinės tikrovės, kurios ideologai nurodinėjo, ką ir kada rašyti, o ir paskutiniu metu klimpo į vis gilesnę dvasios vienatvę, velnio lašais vis gydė depresiją. Širvys mirė 1979 metais, sulaukęs tik penkiasdešimt aštuonerių.

Taigi, šį ypač svarbų Lietuvai kūrėją verta prisiminti, pagerbti bei toliau skaityti ir dainuoti jo amžinai aktualią, įkvėptą nelaimingos meilės bei vienišumo kūrybą. Nors kai kurių dažnai pamirštamas, Paulius Širvys dar ilgai gyvens tų, kurie neabejingi bei artimi jo kūrybai, širdyse.

Minėdami poeto Pauliaus Širvio 100–ąsias gimimo metines mūsų gimnazijos lituanistai organizavo įvairius renginius. Lietuvių kalbos pamokose mokytojai supažindino su dramatišku poeto gyvenimu ir kūryba. IV klasių mokiniams buvo organizuota netradicinė pamoka. Mokytojai Aldona Butrimanskienė, Eglė Barysienė, Virginija Jakubauskienė ir Antanas Jurčys su gimnazijos ketvirtokais Miesto sode skaitė Pauliaus Širvio eilėraščius, kalbėjosi apie poeto gyvenimą. Įdomu, kad mokiniai patys rinkosi skaityti jiems aktualią poeziją: meilės, neišpildytų aistrų, nuoskaudos tema.

Gimnazijos maironiečiai (vadovė Janina Zelenienė), Knyg(i)ų klubo nariai (vadovė Santa Marcinkevičiūtė) ir Šiuolaikinės muzikos būrelio dainininkai (vadovė Jureta Šametienė) organizavo netradicinę pamoką „Kol praeis liūdesys…“, kurioje dalyvavo kelių klasių gimnazistai, mokytojai ir gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas.

Renginį pradėjusi lietuvių kalbos mokytoja Janina Zelenienė sakė: „Kas skaito Pauliaus Širvio poeziją, kas jos klausosi, tikrai supranta, kad tai nuoširdūs, nemeluoti, paprasti žodžiai. Tai eilėraščiai, dainos, jaudinantys ir vyresnio amžiaus žmogų, ir jauną, tai yra gyvybinga lyrika, pilna aistros ir tikros meilės žavesio.”

Poeto Pauliaus Širvio kūryba kiekvieną kartą skamba vis kitaip, skirtingų žmonių lūpose ji įgauna dar negirdėtas reikšmes bei pripildo klausytojų širdis spinduliuojančios nuotaikos. Ir būtent renginio metu mes galėjome žavėtis mokinių ir mokytojų paruoštais gyvybingumu visus

rėmus laužančiais Pauliaus Širvio darbais, kurie buvo ne tik skaitomi, deklamuojami, tačiau ir dainuojami. Muzika kūriniams suteikė dar kitą prasmę. Renginio pradžią ilgesingai nuspalvino daina „Kol praeis ilgesys“, vėliau mokiniai išgirdo kitas poeto dainas, o pabaigą vainikavo atviru entuziazmu trykštanti daina „Praplėšta krūtine“.

Tikriausiai nė vienas iš mūsų senelių, tėvų ar netgi mūsų negalėtų įsivaizduoti Lietuvos krašto be garsiųjų eilučių: „Aš – beržas. Lietuviškas beržas..“ arba mūsų sostinės be vilnijančio sakinio: „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, kur teka Neris su žara“, žmogaus būties be žodžių „Aš – toks vienas./ Velnioniškai Vienas.“ (šį eilėraštį, kaip savo mėgstamiausią, paskaitė poeto kūryba susižavėjęs mokinys Motiejus Glaveckas).

Pauliaus Širvio, garsaus poeto, žurnalisto ir redaktoriaus darbai šiandien įgauna dar didesnę reikšmę, nes juose įamžinti vaizduojantys dramatišką lemtį istoriniai įvykiai, apipinti melancholiška nuotaika karo epizodai. „Apie kareivio dalią jis kalbėjo tokiais minimaliais, gražiais žodžiais, nenaudodamas jokių skiriamųjų ženklų – tik dulkantis kelias, pulkas ir tas tragizmas ir nerimas“, – apie poetą kalbėjo gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas. Direktorius, papasakojęs, kad poeto kūryba labai artima jam, jo kartai, jo šeimai, pasidžiaugė, kad jis aktualus ir šiandienos jaunimui. Direktorius, padėkojęs renginio organizatoriams, pabrėžė, kad Širvį „tiesiog reikia dainuoti“.

Paulių Širvį galima priskirti prie amžinųjų poetų, kūrėjų, kurių darbai talpina amžinąsias ir didžiausias vertybes, jausmą, kurį gali suprasti įvairaus amžiaus žmonės. Tikriausiai dar po daugelio metų šį žmogų priminsime kaip tą, kuris Lietuvą, žmogų ir laiką atskleidė kitu, žmogui lengviau suprantamu būdu.

Ugnė Gudaitytė ir Akvilė Rakauskaitė, Knyg(i)ų klubo narės