Kai durys užsidaro, atsiveria širdis (Knyg(i)ų klubas virtualiai)

Nuplėštas lapas
Kutena pilką plytą.
Laikas jau kitų.

Haiku gimė, kai beužsiveriant karantino durims savo ugdytiniams, Knyg(i)ų klubo nariams, pasiūliau žaidimą (idėja – mokslininkės, miesto antropologės Jekaterinos Lavrinec): pasiimti kokią kėdutę ar pagalvėlę ir įsitaisyti ant jos būtinai miesto erdvėje – kokioje nors, pageidautina, kuo atviresnėje aikštėje. TIKSLAS – susitapatinti su miesto erdve ir pajausti tos erdvės dydį, suvokti, kad ta erdvė yra sava, tą momentą tavo, tavęs jokios dėžutės, kalėjimai ir keturios sienos nevaržo, esi laisvas. PRAKTINĖ UŽDUOTIS – aprašyti savo pojūčius bet kokia forma (eilėraštis, miniatiūra, novelė ar kitas žanras – svarbu – refleksija raštu).

Ir pasipylė kūrybiniai darbai apie tai, ką jaučia ir išgyvena jauni žmonės, o, ko gero, ir visa žmonija: meilę, laukimą, kančią, artimųjų ilgesį, džiaugsmą ir nuoskaudas, baimę ir tikėjimą, aplinkos absurdo vertinimą, tikėjimą grožio pergale.

Taigi mūsų klubo veikla šiuo metu – kūrybinė praktika įvairiomis temomis, išbandant įvairias kūrybos formas (literatūros žanrus, fotografiją, muzikos kūrinių tekstų analizę ir interpretaciją, vizualinių kūrinių interpretaciją).

Didžiuojuosi, kad mano mokiniai savo mintis, pastebėjimus, komentarus geba reikšti ne tik emocijų simboliais, bet ir rašytine kalba – mūsų klube žodis WOW išsiplečia iki ilgiausių rišlių, kokybiškų, kartais saldžių, o kartais šmaikščių komentarų.

Virtuali erdvė suteikia galimybę plėsti draugų ratą – savo kūryba pasidalina buvusi mūsų gimnazijos mokinė Aistė Rocevičiūtė, turime puikiai įvaizdžiais žongliruojančią draugę Viktoriją iš Šiaulių. Džiaugiuosi savo didžiausių pagalbininkių Ugnės Gudaitytės ir Akvilės Rakauskaitės kūrybos viražais. Džiaugiuosi visų, išdrįstančių pasidalinti savo darbais, nedrąsiais žingsneliais, kurie atveria labai daug grožio ir jautrumo.

Šaltą, gūdų rytą
garsui nuvilnijus
Radau lakštingalą ant kelio
Niekad nematytą
Josios plunksnos baltos
O liežuvis šaltas,
Skelbia karą.
Karą tarp dviejų pasaulių.
Man pagailo jos
Priglaudžiau, sušildžiau.
Meilę jai daviau.
Ir žinojau drąsiai, kad pasauliai saugūs.
Pasaulyje aš taiką pamačiau.
Jos sparnai sumos vėjui pastiprėjus,
Tiesai išaiškėjus.
Vyšnios raudonai sunoks.
Garsui nuvilnijus aš lakštingalą paleidžiu tiesiai į pasaulį.

Akvilė Rakauskaitė

The blues

lietuje pasimečiau.
balose atspindžiai, refleksijos mano minčių, kai sudrumsti – mano jausmų.
sutaršyk man plaukus.
apvilk savo megztiniu mano sustingusį kūną.
negaliu kvėpuoti, nes bijau – įkvėpsiu lašų, užtvindysiu savo plaučius, paskęsiu iš vidaus.
nors dabar ne geriau.
storas pelenų sluoksnis ant žemės,
nuo mano surūkytų prisiminimų.
tai nuodas, suvartoju jo kiekvieną dieną, bent po vieną,
pastaruoju metu kitaip.
labiau,
sunkiau,
dusliau.
vynioju pabirusius lapus.
renku kaštonus, pasimetusius ir dar ne.
skaitau knygas, tas, kurios kvepia ramybe –
taip glostau liūdesio avis.
arbata išsipylė, vakaro arbata,
ar aš čia, ar nebe¿
lietuje pasiklydau…
mano obuolių pyragas
šį rudenį
mėlynas –
ir aš nieko nebežinau.

Viktorija (Šiauliai)

Slėpynės

Slėpiaus nuo padangių šešėlių,
Bėgiojau, klykiau, atgal nenorėjau.
Bandžiau aš pranykt iš beprasmiškų rėmų
Kasdienybės bangas lig mėnulio iškėliau.

Slėpiaus nuo pirmadienį supančio vėjo
Nuo beprotiško noro prarasti, kalėjau.
Mintys, svajonės, troškimas to Dievo
Pranyko lyg sapnas, be pragaro sielos.

Slepiuos nuo padangių šešėlių
Jausmas šviesos link manęs jau artėja.
Bet norisi likti, priglausti praeivį
Nostalgijos skonį pajausti. Baltėja.

Deimilė Kuzmauskaitė

Skrydis

Supa jas obelys, serbentų klanai,
Bet sugrįžtu kaskart paskraidyti slaptai.
Plačios, patogios, raudonos spalvos,
Senelio rankose gavę galios.

Sėduosi greičiau, pro šakas prasiskverbus
Ir suptis imu, aplink apsižvalgius.
Tylu čia, tik vėją girdžiu,
Tuoj su paukščiais danguj išskrisiu kartu.

Sūpynės vis kyla aukštyn, širdis plazda,
Kojas paleidus nuo žemės, pakeliu galvą.
Išvystu didįjį skliautą, kaip plunksnos paberti
Debesys siaučia, o pats jis toks mėlynumo pilnas,

Lyg kikilio viršugalvis, kėkšto sparnas.
Pabūsiu ir aš lyg koks paukštis valandėlę,
Kol supynės sustos ir pamatysiu obelėlę.
Ir taip skraidysiu aš kiekvieną vasarą.

Bastūnės

Saule, slėpkis,
Leisk pažvelgt į mėnulį,
Sielą apkarstyt žvakės kvapu,
Įkvėpimu ramiu.

Pirštų pagalvėlės glosto rašiklio galvą,
Ji švelniai laižo tuščią lapą.
Mano mintys išeina pasivaikščiot,
Uždegusios žibintą,

Beldžiasi į duris, ruošiasi paklajot.
Panašios jos viena į kitą, visgi seserys.
Vienos nuotaikingos, maištaujančios,
Kitos nusiminusios, ilgesio apimtos.

Raktą spynoje pasuku,
Kaktą bastūnių pabučiuoju.
Dar ryto rasos palauksiu,
O tada poilsio įleisiu.

Kiaulpienė

Saulė apgaubia mano kambarį.
Sienas, stalą,
Užuolaidas, spintą.
Pamerkia daiktus į savo šviesą,

Kaip teptuką į akvarelę,
Kaip kasas į ežerą,
Vakarui artėjant, ilsiuosi aš į pagalvę atsirėmus,
Bet štai mano karpažolė, nupiešta ant sienos.

Tas laikas dienos, pagalvoju
Ir atsisuku į langą,
Leidžiu saulei ir veidą paglostyt.
Viskas atrodo užsidega,

Kiaulpienę primena,
Bet tuoj užges, nuvys,
Tamsa dangų užvaldys.
Lauksiu vėl, kol saulė iš stogų pakils.

Ugnė Gudaitytė

Atoslūgis

Šįryt pabundu
Žiūriu pro langą
Uodžiu kaip gamta rytinė bunda
Bet galvoje nė medžio
O tuščia lygį dykuma
Nežinomybės apimtas
Einu toliau ir toliau
Mat kasnakt
Būriuojamės draugai rate
Ir vėl spalvotuose miškuose
Šokam, mylim, gyvenam.

Gaila, atėjo vėl tas pats rytas
Dykumos vėjais sudraskytas
Jis toliau mane marina
Kol vakarai mane gaivina.

Marius Simonaitis

Dūmų signalai

Išpučiu kruvinus dūmus
(Bet tu jų nematai.)
Dūstu jais, dūstu mintimis ir vaizdais.
Mano plaučiai rūksta,
Kraujas nešioja liepsnas.
(O tu aklas. Nusisuki.)
Manyje nebėra deguonies
Ir visas kūnas palengva nustoja veikti.
Tai mano raudonoji koma.
(Eini tolyn.)
Paleisti savęs nuo širdgėlos grandinės
Aš nesugebu.
Aš pririšta.
Tavęs nepaveju.
Iškvėpiu
Raudonus
Garus.
Tavęs nebematyti
(Išnyksti.)
Smilksta kaulai,
Jie atsiduoda ilgesiu,
O kūnas palengva virsta pelenais.
Liko tik liūdesys.
Deganti iš skausmo širdis…
Nes visa tai prasidėjo
Kai žiebtuvėliu įžiebei manyje meilę.

Viktorija (Šiauliai)

Būk mano mūza
Būsiu tavo mėnuliu
Išliejau ant lapo širdį
Kai tu vakar savąją man pozavai
Paryškinau šešėlius
Eskizą padariau
Nutapiau tavąsias linijas
Tau jau žinant mano
Atmintinai
Būk mano mūza
Leisk tavim grožėtis

Miesto ramuma
Į saulę atsisuki
pamatyk mane.

Tuščia viduje
meilė begalinė čia
skęsta viršuje.

Prašau, manęs dar neišleisk
Ir lik sapne sukurto mano rankų
Mano piršto, mano delno
Ir švento žodžio duoto veltui.
Neišduok mano jausmų
Mano meilės, dievobaimingų žmonių.
Jiems lipdžiau empatišką draugystę,
O tau – ypatingą meilės karalystę.
Neišleisk, prašau.
Pasilik, maldauju.
Ir parymok su manimi kambario šešėly,
Ten, kur aš visiškai viena supilsiu smėlį
Kopų kalną pastatysiu tau.
Ašaros sukurs upes ir slėnius.
Aš tikiuosi,
aš meldžiuosi..
Kiekvieną rytą dėl tavęs keliuosi.

Akvilė Rakauskaitė

Paradoksas

Turėjau, ko norėjau,
Norėjau, ko neturiu.
Turėčiau, nenorėčiau,
Svajočiau su kaupu.

Sukaupčiau, nusibausčiau.
Netekus verkt turiu,
Todėl ir nenorėčiau
Svajonių didelių.

Aistė Rocevičiūtė

Vienišas tu sėdi vakarais
Galvoji apie būtį
Ir kodėl lemta kiekvienam pražūti
Vienišas tu sėdi vakarais
Graužiesi dėl mylimosios kapo
Ir motinos bastūnės apleistos
Vienišas tu sėdi vakarais
Galvoji apie būtį

Ak, žvarbus ir šaltas rytas skverbiasi pro langus
Po patalu šilkiniu sulopytu mamos
Mano pėdos šąla, nieks nesustabdys ateinančios žiemos
Ir girdės tik kambario skliautai
Atsakymą mamos – Nevark, dukrele, tavo kapą paukščiai apgiedos.
Ir bevardės visumos šešėliai liejasi kampuos
su meile rašo laišką Romeo Džiuljetai
Kad apsakytų skausmą praradimo ir visatos atradimo
Tamsumos keliuose paliktos likimo gijos
Tai buvo mūsų išgyvenimo šaltinis – likti akmeniniais.
Šaltomis plytelėmis grįžau atgal, perskaičiau jo laišką
Neišlaukusi sekundės ištariau aš vardą
Vardą išrašytą kiekvienos dangiškos, mielos dievybės
Vardą tos, kuri laukė manęs kiekvieną rytą
Išdažytą ramumos, suvilgytą tiesos – Mamos.

Rytas. Saulės spinduliai veržiasi lįsti po tavo oda. Tavo akys po truputį pagauna ryto gaivą, kuri ateina pro paliktas langines. Liežuvis dar apsivėlęs praeities kartėliu. Tuojau pat turi jį nušveisti!

Tu atsikeli. Lėtai ir po vieną žingsnį, prieini prie lango. Matai medžius, kurie vakar vakare atrodė taip baugiai. Pagaliau pamatai jų grožį. Tu jauti kažką kirbant širdyje. Ar tai džiaugsmas? Taip, tikrai, tai jis! Tu nusišypsai pamačiusi pro gatveles bėgančius žmones. Jie skuba. Kodėl jie skuba? Tau pasidaro smalsu. Tikriausiai jie bėga pasitikti savo mylimųjų. O gal tik į darbą? Nesvarbu.

Per tavo pečius bėga vėsa. Vėjas pasakoja istorijas. Jis atneša kitų prisiminimus. Tu apsivelki mėgstamiausią megztinį. Jį tau numezgė mama. Tik tau. Jo šiluma tave apgaubia ir tu jautiesi gerai. Po savo ryto rutinos tu bėgi bei skubi pamatyti sodą. Sode pilna gėlių, medžių ir sielų. Jis pilnas žavesio. Atsisėdi ant žemės. Žolynų kvapas užgožia paskutines blogas mintis, kurios liko nuo vakar. Įsipili arbatos. Kaip kad kažkada tai darydavo jos – karalienės. Savo karalystėse. Ir tu jauti ramybės ir laimės dulkeles einant per visą kūną. Jos užvaldo tavo širdį. Tu tapai karaliene.

Akvilė Rakauskaitė