Virtuali III klasių mokinių fotografijų paroda „Minčių labirintais“

Visus neramių minčių, kompiuterinio nuovargio nualintus kviečiame pasisemti naujų potyrių kasdieninei rutinai įveikti III klasių mokinių fotografijų parodoje ir pasigrožėti meninėmis Kny(i)ų klubo narių interpretacijomis.

O Dievai, koks vakaras už lango!
Kaip norisi grįžti į namus.

Močiutei kuriant jaukų pečių
Saulė leistųsi už lango.

Tikriausiai gera rymoti palaukėj…
Skambant varpui, skambant laukui.

Močiutė meta tirščius, pila kavą
Burs anūkės ir anūko akį.

Žiemos tiltai tirpsta, samanos matyti
samanoms nubirus pasimato tirščiai
Ir matysis šviesos – dangiškos, nulietos.
Mano rankose spyna. Jojo staigmena.

Ir katras gudresnis likimo tiltus griaut,
kuris drąsesnis bus, švieseles pagaut?
Lyja per dienų dienas už lango…
O man vis vien – svajoju apie gamtą.

Knyg(i)ų klubo narė Akvilė Rakauskaitė (III e kl.)

sustoti

kai hipnozė veikia skęstančias liepsnas
dar viename akorde
po vizijų lietum aš
matau nelyginį skaičių spindulių
tas vienišasis prilenktas
sniego prie įšalusios žemės
kai vizijos veikia skęstančius vakarus
apšviestus fluorescencinių lempučių
tas vienišasis sugebės
nusideginti žvakės liepsnoje
ir augti, skaitydamas medžių dainas
tikrumo projektas už veidų

Knyg(i)ų klubo narė Kamilė Vaidogaitė (I a kl.)

„Sniegas užkloja pavargusią, žmonių ištryptą žemę. Lapuočiai, nusimetę rūbus, tapo vienodi, pradėjo pavydėti spygliuočiams. Vargšai krūmai lenkia nugaras, kad išlaikytų sunkią sniego naštą. O juk kadaise tai buvo tik besvorės snaigės, grakščiai besisukančios ore“, – štai tokios mintys sukasi mano galvoje, kai pirmąkart šią žiemą pasnigus išėjau į lauką pabėgti nuo savęs. Na, kelionė neužsitęsė.

Grįžau „namo“. Vėl kilo abejonės, ar dabar (jau visam laikui) palikti namus, kuriuose praleidau dienas: blogas, sunkias, kartkartėmis geras. Ėmiau klaidžioti po kambarius, lyg nepažinodama savo namų. Užklydau į virtuvę. Prisiminiau seną šokoladinį pyragą, kurio apačią prisvilinau, nors viršus ir buvo tobulai iškepęs. Mintis pertraukė garsus švilpiantis virdulys. Matyt, išeidama pamiršau, kad jį užkaičiau, tik negaliu suprasti, ar taip pasielgiau sąmoningai. Išgaravo beveik visas vanduo, tačiau šiek tiek liko. Pamačiau ant stalo stovintį įskeltą puodelį su dviem šaukšteliais pigios kavos. Ją tuo likusiu vandeniu ir užplikiau. Kvapas pasklido po visus namus. Jau norėjau išeiti iš virtuvės, bet mano akys užkliuvo už aprūdijusio peiliuko, gulinčio virtuvinės spintelės kampe. Grįžau, jį paėmiau, įsidėjau į kišenę.

Vis dėlto apsigalvojau. Išeinu ieškoti namų, pilnų laimės. 

Knyg(i)ų klubo narė Evelina Gecevičiūtė (I a kl.)

Po pilku dangumi

Pliki medžiai švelniai švilpia, dangaus ašarom permirkę,
O aš sėdu ant suoliuko prie pilko vandens ir dėbsau.
Tyla sidabrinė šnibžda man, kad visi aplinkui apmirę
Ir šniokštimo galingos vėtros netrukus jau klausau.

Taip ramu, rodos, kai po žeme lapai snaudžia
Ir viskas vėsaus rūko patale pradeda skęsti.
Klajojant traškia žole, pėdsakai juostą audžia,
Kai saulė, prisegta prie dangaus, jau turi gesti.

Stebėsiu akimirką alsuojančią žemę,
Kalbėsiu su vienišom varnom ir kerpėm.
Žibintam nušvietus šią rudenio aikštę,
Galvosiu apie rugsėjį su spalio terpėm

Ir nešiu savo milžinę melancholiją,
Taip kaip šaltas vėjas neša upe metus,
O kol versiu skleistis viduj magnoliją,
Jausiu, kaip prisiminimus plauna lietus.

Knyg(i)ų klubo narė Ugnė Gudaitytė (III e kl.)