Paskutinio skambučio šventėje – besišypsančios abiturientų akys

Kad ir kaip poetiškai beskambėtų posakis „akys šypsosi“, šių metų gimnazijos ketvirtokams jis tapo realybe. Besišypsančios abiturientų akys išdavė jaudulį ir džiaugsmą, kad, pandemijos metu laikęsi saugaus elgesio reikalavimų, jie visgi turėjo galimybę susiburti gimnazijos kiemelyje ir dalyvauti gimnazijos trečiokų ir jų auklėtojų surengtoje Paskutinio skambučio šventėje.

Abiturientus, jų auklėtojus, mokytojus ir  svečius renginio vedėjai pasitiko žodžiais: „Jau baigias paskutinė pamoka,/ Kurios tema – „Išsiskyrimas“./ Čia telpa nuostabių prisiminimų platuma,/ Čia telpa išsakytų žodžių palikimas.“ Tokia ir buvo šventė – jaukią atmosferą kūrė nostalgiją mokykloje tvyrančiam šurmuliui keliantis Gimnazijos himnas, sunkiai tramdomas jaunystės veržlumas ir  šilti palinkėjimai.

Abiturientus sveikindamas gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas savo kalbą iliustravo 93 metų mokytojos eilėraščiu: „Ilgą kelią savo kojom mynusi,/ Saulės lydima toliau einu.“ Direktorius akcentavo, kad žmogaus gyvenimas yra pilnas iššūkių, dažnai ir nesėkmių, tačiau tik šviesus nusiteikimas ir vidinė stiprybė padeda visas nesėkmes įveikti. Linkėdamas tvirtos valios ir sėkmės, direktorius priminė, kad stengtis reikia dėl savęs, o pasitikėjimui savo jėgomis susvyravus, stiprybės semtis iš artimųjų, draugų ir vis dar šalia esančių mokytojų.

Šiltais žodžiais abiturientus pasveikino ir pirmoji mokytoja – Senamiesčio pradinės mokyklos ketvirtokus ugdanti  Inga Grefienė. Ji sakė: „Matau tas pažįstamas akis. Tik jos šiek tiek kitokios: gilesnės, brandesnės, sumanesnės.“ Pasidžiaugusi į suaugusių gyvenimą žengiančiais buvusiais savo mokiniais, mokytoja perdavė ir dabartinių savo ketvirtokų linkėjimus: sėkmingai atsiskaityti už visus 12 metų trukusius mokslus, siekti svajonių, susirasti draugų ir sukurti šeimą.

Visų abiturientų auklėtojų vardu auklėtinius sveikino mokytoja Asta Šulcienė. Ji prisiminė: prieš ketverius metus paržengusius gimnazijos slenkstį pirmokus pasitinkant, auklėtojoms buvo svarbu, kad mokiniai jaustųsi saugūs, pažintų save ir kitus, suvoktų save kaip pilnateisius gimnazijos bendruomenės narius. Auklėtoja džiaugėsi, kad šiuos uždavinius įgyvendinti pavyko, ir linkėjo siekti sėkmės net tada, kai situacija atrodys labai kebli, nuolatos mokytis, ieškoti, tyrinėti ir neprarasti pilietiškumo, nes tokie žmonės kuria ateitį.

Šventės vedėjai abiturientus, nuo šiol jau gimnazijos svečius, pakvietė tarti atsisveikinimo žodžius. Abiturientai kaip padėką perskaitė testamentą, kuriame po šmaikščiu tekstu slypėjo visa, kas jiems brangu: mokytojai, draugai, gimnazijos aplinka. Testamentą įteikdami gimnazijos trečiokams, palinkėjo: „ Vertinkite kiekvieną akimirką mokykloje, nes nežinia, kada jos visos gali būti perkeltos į Teams programą.“ Abiturientai šventės dalyviams padovanojo ne tik tradicinį valsą, tačiau ir paskutinį kartą atliko Mokytojo dienos proga sukurtą dainą, kuri tapo šios laidos išskirtiniu ženklu.

Sakoma, kad už kaukės galima pasislėpti. Tačiau tądien visų dėvimos kaukės nepaslėpė emocijų – po ilgų izoliacijos mėnesių susitikusių ir čia pat vėl išsiskirsiančių žmonių vienybę, ilgesį ir džiaugsmą išdavė besišypsančios akys.  

Lietuvių kalbos mokytoja Santa Marcinkevičiūtė