Pasikalbėjimai prie arbatos su Bethany York
Už lango karaliaujant pavasariui, balandžio 11 dieną Knyg(i)ų klubo narės popietę praleido bendraudamos su mūsų gimnazijoje dirbančia mokytojos Jovitos Žilinskienės kuruojama „Fulbright“ programos stipendininke, anglų kalbos mokytojo asistente (English Teaching Assisstant) Bethany York. Susitikimo metu netrūko ir juoko, ir rimtų pokalbių. Popietės dalyvės ne tik sužinojo apie Bethany asmeninį gyvenimą, pomėgius, JAV ir mūsų šalies skirtumų vertinimą, bet neaplenkė ir jautrios patyčių iš žmogiškumo temos, kuri šiandieną yra išaugusi iki globalios karo grėsmės.
- Mes visos norėtumėme susipažinti su jumis, mūsų viešnia. Iš kur jūs esate kilusi, iš kokio miesto?
- Esu iš JAV. Tiksliau iš Merilando valstijos, kuri yra labai netoli Vašingtono valstijos. Mūsų teritoriją dar vadina the DMV (Kolumbijos apskritis, Merilandas, Virginija).
- Ar ji skiriasi nuo Lietuvos?
- O taip, labai skiriasi! Alytus yra mažesnis miestas, čia mažiau gyventojų. Mano gimtinė išties yra įvairiatautė. Čia, Alytuje, vienintelė tauta, kurią sutinku, yra lietuviai. Mano gimtinėje yra didelė lotynų amerikiečių bendruomenė, yra netgi lietuvių bei kitų rytų europiečių bendruomenės.
- Ar jūs turite brolių ir seserų?
- Taip, turiu vyresnį brolį ir seserį. Aš esu jauniausia šeimoje.
- Ar dažnai susisiekite su savo šeima?
- Taip, jiems paskambinu tris ar keturis kartus per savaitę.
- Ar jūs turite augintinių?
- Turiu! Auginu auksaspalvį retriverį vardu Zulu. Jam yra penkeri metai ir jis dabar gyvena su mano tėvais. Video skambučių metu visada man malonu jį pamatyti.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Savaitgaliais aš mėgstu keliauti. Esame gana geri draugai su vienu „Fulbright“ programos anglų kalbos mokytojų asistentu. Mes su juo kartu keliaujame po Lietuvą. Esu kiek intravertė, todėl mėgstu tiesiog pailsėti, ypač po mokytojos darbo. Taip pat man patinka bėgioti. Alytus man yra labai gražus, todėl mėgaujuosi jo vaizdais. Čia labai malonu tiesiog ir pasivaikščioti.
- Prakalbote apie mūsų miestą, taigi kokia jūsų mėgstamiausia vieta Alytuje?
- Baltosios rožės tiltas! Kai mano draugai čia lankosi, aš juos būtinai ten nuvedu.
- Na, mes su jumis kalbame angliškai, bet galbūt jūs kalbate ir kitomis kalbomis ar net žinote kažkiek lietuviškų žodžių?
- Iš tikrųjų aš dar vasarą JAV dalyvavau intensyviuose lietuvių kalbos kursuose! Tai man tikrai padėjo prieš čia atvykstant. Universitete mokiausi lotynų, senovės graikų kalbas, taip pat kelis metus mokiausi rusų. Kaip ir dauguma mokinių JAV, mokykloje mokiausi ispanų, tačiau negaliu teigti, kad moku kalbėti ispaniškai.
- Ką jūs studijavote?
- Studijavau neuromokslus, kurie tikrai skiriasi nuo pedagogikos, ir įgijau klasikinių studijų specializaciją. Jau praėjo treji metai, kai baigiau universitetą. Vis dar planuoju studijuoti medicinos universitete.
- Ar jūs studijavote savo gimtame mieste?
- Aš studijavau kitame mieste, Baltimorėje.
- Ar turėjote ateities profesijos svajonių, kai buvote maža?
- Tikriausiai visada norėjau būti gydytoja. Įdomu tai, kad mano šeimoje nėra gydytojų, nors žmonės, kurie renkasi šią profesiją, dažnai turi šeimos narių, kurie dirba šioje srityje.
- Kokia jūsų, kaip mokytojos, patirtis?
- Praėjusiais metais aš dirbau gamtos mokslų mokytoja pagrindinėje mokykloje. Taip pat dirbau neformalaus ugdymo srityje. Nors turiu pedagoginės patirties, jūsų mokykla ir mokinių elgesys klasėje, manau, skiriasi nuo mano gimtinės mokinių elgsenos. Prie jos man reikėjo priprasti. Pirmuosius du mėnesius dirbdama čia patyriau baimę, tačiau ją įveikiau. Pastebėjau, kad lietuviai mokiniai bei apskritai lietuviai yra atsargesni, uždaresni. Susipažinti su mokiniais buvo gana sunku, bet nemanau, kad tai didelė problema, ją kartu išsprendėme! Yra tokie posakiai kaip „kokoso kultūra“ ir „persiko kultūra“. Kokosas yra kietas, todėl į jo vidų pasiekti sunku, o persiko kauliuką pasiekti lengva jį perpjovus. Manau, kad lietuvių kultūra atitinka kokoso kultūrą.
- Pradžioje, kai mokiniai atsistodavo man įėjus į kabinetą, tai mane labai stebino, nes prie to nebuvau pripratusi. Taip pat man pasirodė keista, kai mokytoja, mokiniui pabaigus pristatymą, jam pasakė jo pažymį. Buvo nejauku taip daryti ir man. JAV pažymiai yra labai slaptas dalykas ir mokytojai netgi už jų paskelbimą gali sulaukti nemalonumų.
- Kai iš mokinių sužinojau apie dailės, muzikos mokyklas, supratau, kad Lietuvoje menams skiriama gana daug dėmesio . JAV menų mokytojai turi kovoti, jog jų programos nebūtų pašalintos iš bendrosios programos.
- Ar mėgstate kokią nors sporto šaką?
- Mokykloje žaidžiau tinklinį ir regbį. Kalbant apie sportą Lietuvoje, buvau savo pirmose krepšinio varžybose per Nepriklausomybės dieną Kaune. Nemaniau, kad tai man patiks, nes nesu didelė sporto gerbėja, tačiau visa ta energija buvo užkrečianti ir buvo labai smagu.
- Esate minėjusi, jog mėgstate skaityti, taigi, kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga?
- Tai priklauso nuo knygų žanro. Mėgstu fantastiką, klasikinę literatūrą. Studijų universitete metu lankiau istorijos pamokas, kuriose daug mokiausi apie Rusijos (ypač Sovietų Sąjungos) istoriją. Taigi, man patinka skaityti ir apie sovietinius laikus. Bet jeigu reikėtų rinktis vieną mėgstamiausią, išskirčiau Patrick‘o Rothfuss‘o knygą „Vėjo vardas“.
- Ar yra knygų, kurių nemėgstate, nepaisant jų populiarumo?
- Esu gana išranki tam, ką skaitau. Man nepatinka savipagalbos knygos, taip pat gerbėjų literatūra (angl. fanfiction). Skaitydama siaubo knygas greitai išsigąstu.
- Ar pati ką nors rašote?
- Ne. Mėgaujuosi skaitymu, bet gera istorijų rašytoja savęs nelaikau.
- Tai gal esate kažkada bandžiusi ką nors rašyti panašaus į poeziją, esė?
- Kartais mėgstu rašyti esė, kurioje, pavyzdžiui, ką nors analizuoju. Tačiau nekuriu eilėraščių. Nesu poetiška asmenybė, tačiau įgavusi daugiau praktikos gal ir būčiau gera poetė.
- Truputėlį prisilieskime prie šiandieninių aktualijų. Minėjote, kad domėjotės Sovietų Sąjungos istorija. Dauguma žmonių šiandienos karo Ukrainoje baisumus lygina su sovietmečio realijomis. Iš esmės karas – tai nusikaltimas prieš žmogiškumą. Tad kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Aš manau, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra baisu (pati turiu pažįstamų būtent iš šios šalies). Man yra gražu stebėti, kaip Lietuvoje yra stipriai palaikoma Ukraina – visur galima išvysti šios valstybės vėliavų (visa tai jutau ir viešėdama prie Šv. Kazimiero bazilikos Vilniuje). Suprantu, kad jums, lietuviams, šis karas reiškia daug ir yra labai svarbus. Dabar visas pasaulis mato, ką žiauraus gali padaryti Rusija. Tačiau, viliuosi, jog Ukraina šį karą laimės.
- Dar norėtume paklausti apie Jūsų įsikūrimą Lietuvoje. Ar buvo sunku adaptuotis mūsų šalyje?
- Taip, kai tu persikeli į svetimą šalį, jautiesi priblokštas. Tad atvykusi į Lietuvą pradžioje taip ir jaučiausi. Prieš baigdama universitetą gyvenau netoli nuo savo šeimos – mus skyrė 45 minutės kelio. Be to, galėdavau savaitgaliais aplankyti savo namiškius. Tad čia yra pirmas kartas, kada esu taip toli nuo savo šeimos. Nors mano jausmai primena amerikietiškus kalnelius – pasitaiko ir gerų momentų, tačiau pirmuosius du mėnesius išties jaučiausi priblokšta.
- O ar buvo sunku prisitaikyti prie lietuviško klimato, orų?
- Lietuvoje yra gana lietinga, šalta, bet man tokie orai patinka. Nes ten, kur aš gyvenu, oras ir aplinka tikrai nebūna patys maloniausi. O Lietuvoje mane maloniai nustebino, jog atėjus žiemai sninga kiekvieną dieną.
- Kokius įspūdžius jums palieka Lietuvos kraštovaizdis, aplinka?
- Man jūsų šalies kraštovaizdis yra labai gražus, ypač Dzūkijos regionas. Alytus yra gana jaukus miestelis, kadangi jame nėra tokios gyventojų gausos, kaip mano mieste JAV.
- O koks patiekalas ar saldumynas, ragautas Lietuvoje, jums skaniausias?
- Mėgstu šaltibarščius, man patinka jų spalva. Taip pat mėgstu cepelinus. Ten, kur aš gyvenu, yra didelė lietuvių bendruomenė. Tad kiekvieną penktadienį kartu su savo seneliais lietuviais valgome vakarienę, kurią gaminu aš. Taigi, pirmąkart lietuvišką maistą išmėginau ne jūsų šalyje, o JAV. Taip pat mėgstu bulves, bulvinius blynus, varškėtukus. Apskritai galiu pasakyti, kad aš myliu lietuvišką maistą.
Apie lietuviškus patiekalus, pasaulio patiekalų įvairovę pokalbis tęsėsi skanaujant mūsų klubo narės Evelinos Gecevičiūtės keptus meduoliukus. Dėkojame Bethany, kad nepasididžiavo ir atvyko į mūsų popietę, džiaugiamės, kad jos metu susipažinome su labai įdomia ir patrauklia asmenybe, taip pat turėjome puikią progą pagilinti šnekamosios anglų kalbos įgūdžius.
Knyg(i)ų klubo narės Taja Tamkevičiūtė ir Ugnė Gudaitytė,
vadovė Santa Marcinkevičiūtė
