IV klasių fotografijos ir medijų meno grupės ir Knyg(i)ų klubo kūrybinis projektas „Pavasaris budina žemę“ – lyriškas vasaros pasveikinimas
Karantino metu užgimęs ir šiemet įvyko IV klasių fotografijos ir medijų meno grupės (vadovė Dalia Adukevičienė) ir Knyg(i)ų klubo (vadovė Santa Marcinkevičiūtė) kūrybinis projektas „Pavasaris budina žemę“. Viso projekto metu mokiniai atliko kūrybines užduotis: fiksavo pavasarėjančios aplinkos vaizdus, o jų įkvėpti kūrė eilėraščius apie žmogaus ir gamtos santarvę. Ir nuotraukos, ir eilėraščiai atskleidžia, kad kiekviename gamtos elemente mokiniai pamatė save: reginčius grožį, mylinčius žmogų, savo kraštą, laukiančius vasaros…
Alyta ir Mirgausėlė
Rudens rasos lašelis rieda
Mirgausėlės veidu
Dėl mūšy prarasto, kilniai kovojusio
Ir nuo kryžiuočio rankos žuvusio
Mylimo Alytos.
O ašara tyra, nepuošk mergelės veido,
Geriau lyk šventu meilės lietumi.
Nuplauk pavargusiojo veidą švelniai,
Kurs rūku medžio šakose skrajoja.
–Bet skauda, skauda, negaliu kentėti,–
Raudoja vargšė vaidilutė paskirtoji,
–Alyta, kaip gi be tavęs toliau gyventi?
Be išplėštos širdies, be meilės…
Lai atneša, mergele, tavo ašaros,
Pavirtusios upe, ką praradai, kitiems.
Te suteikia vandens jo atsigėrusiam
Būt visada įsimylėjusiu ir mylimu.
O tavo, Alyta, narsa galėjo versti kalnus,
Bet meilė buvo visgi daug stipresnė.
Dar ir dabar bandai Alytupiu užkopti
Lig mylimosios Mirgausėlės aukuro
Piliakalnio viršūnėj.
Laikui bėgant su tėkme upelio
Kūrėsi aplink namai, po to ir miestas.
Žalias, magiškas ir paslaptingai gyvas.
Alytum, meilės garbei, pavadintas.
Evelina Gecevičiūtė, II a klasės mokinė
Sodas
Ragausiu neplautas žemuoges,
Gal močiutės obuolį iš sodo
Tarp debesų banguotų.
Ahh… Kokia pavasarį žolė žalia,
Kaip sirpsta žemuogės ant upė kranto,
Lakštingalos giesmė močiutės sode.
Kaip gaiviai kvepia miškas lietuj lyjant,
Kaip suokia lakštingala po lietaus,
Rožių krūmas, o gal rožė plaukuose?
Bet tu tik pažiūrėki –
Aš vis dar močiutės sode.
Erika Peleckaitė, II f klasės mokinė
Pavasaris budina žemę
Pabundu anksti ryte
Ir jaučiuosi lyg sapne.
Gėlių kvapas svaigina mane.
Eidama aš gėriuosi vaizdu –
Nešu puokštę laukinių gėlių.
Nešu ir svajonę, kuri jau čia pat.
Matau, ateina pavasaris,
Nešdamas puokštę alyvų baltų.
O su juo atbėgi ir tu…
Ugnė Sabaliauskaitė, II f klasės mokinė
Žaisliniai gyvūnai
Žaisliniai gyvūnai žalumoj prigulę
Žodžiais kvėpuoja, poemą kuria.
Kieno tu esi? Kam priklausai?
Nagams ar dantims… kuriame žaidime?
Gėlėta saulė prikels tave,
Tu busi mano. Mano krante.
Ir saulė apšvies tavo nuogą sielą.
Nuo tada prisiminimai šalti lyg vanduo,
Apglėbs, globos ir mylės (tik mane).
Akvilė Rakauskaitė, IV e klasės mokinė
Akys žiburiuose
Akys žiburiuose skęsta
Žiburiai pritvinkę maro
Aš tavo auka, po tavo koja
Tu – mūza, pavasario daina
Kas bepasakytų…
Katės akys žaižaruoja
Gėlės – ežerai, linguoja
Tu mano auka, po mano koja
Mano meilei,
Mano paskutinei.
Akys tau nebemeluoja.
Akvilė Rakauskaitė, IV e klasės mokinė
Tu esi
Pavasari, tu praplėši akis dviejų žiburių.
Spalvos, formos įvairiausios
Remiasi į dangų, jas saulė bučiuoja.
Kiek tu gero man duodi, mieloji,
Kaip gražu, kaip šilta turėti tave.
Prabundam kartu iš miego, juk žinduolės,
Bet klausiu: kodėl mane traukia žiema?
Kodėl ji atkeliauja per medžius?
Tiesiu ranką visgi, siekiu snaiges karšty,
Bėgu už šaltos nugaros.
Siekimas man to šalto vėjo krauju bėga,
Aš plikom šakom noriu save draskyt,
Kodėl jos tokios iškreiptos kaip atvaizdas vandeny?
Juk sniegas jau tirpsta, šalnos dabar jau rasa,
O troškimas vis skleidžiasi, greit bėgu trasa.
Nugali noras vytis
Pumpurus iš nieko sprogdintis.
Pasakyk man, kodėl mano kailis šviesus
Jei aš išties pavasario žmogus?
Ugnė Gudaitytė, IV e klasės mokinė
Užtenka trijų
Viltingos akys tūno tyliai, įrėmintos lietaus debesų kvadratėly,
O aš laikydama jį tarp pirštų, giliai į praeitį žvelgiu.
Neonas prasiskverbia iš po erdvės tiesiai į kampelį širdies,
Kas gi man pasakys, kas krito iš dangaus be lūkesčių dalies?
Gal ir užtenka trijų spalvų suprast: juodos, baltos, pilkos,
Kad žinočiau dėl kokių atmainų tos akys degė prieš gimus.
Gimė vėl kalvos, gimė vėl žodžiai iš atviros širdies be baimės,
Gimiau ir aš kaip garsas platumoj ir bėgu po ąžuolais vėl.
Aš dar nepasiekiau žvaigždžių, bet stoviu ant pečių.
Ir tai daug ką pasako. Spurto kažkas tavo širdy tada,
Kad ir aš šitos dalelės nepamesčiau, išskridus kada.
Ugnė Gudaitytė, IV e klasės mokinė
