Kas liudija tautos dvasios didybę?

Adolfo Ramanausko-Vanago 105-ųjų gimimo metinių minėjimas

Iš 1952 metų partizanų laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“: „…ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę“.

Kovo 10 dieną  Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos bendruomenė minėjo Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 105-ąsias gimimo metines. Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, išvakarėse vykusiame renginyje skambėjo laisvės, tautos dvasinės stiprybės leitmotyvai, įrodantys, kad už Lietuvos laisvę kovojusio partizanų vado auka turi prasmę, nes  šiandieną mūsų tauta yra laisva ir demokratijos principais besivadovaujanti šalis, kurios piliečiai geba ir jaučia moralinę pareigą liudyti laisvės siekį pasauliui.

„Adolfas Ramanauskas, kaip ir daugelis kitų į kovą įsitraukusių lietuvių, turėjo didelę svajonę – susigrąžinti tokią Lietuvą, kurią katastrofiškais mastais naikino ir siekė sunaikinti atėjūnas. Analitinis protas, lyderystė, drąsa, iniciatyvumas, gebėjimas priimti ryžtingus sprendimus, gebėjimas klausyti ir įsiklausyti, iš to turbūt ir mokėjimas perteikti savo mintis, kalbėti, kalbėti argumentais – svarbiausi jo asmenybės bruožai. Prie jų reiktų pridėti tiesos meilę ir teisingumą“, – taip apie Vanago asmenybę kalbėjo renginio vedėjai Evelina Kiguolytė, I a klasės mokinė, ir Mangirdas Rulis, III a klasės mokinys. Jie pasveikino į renginį susirinkusią gimnazijos bendruomenę ir garbingus svečius: Povilą Labuką, Alytaus miesto mero pavaduotoją, Vytuolį Valūną, Alytaus miesto savivaldybės administracijos švietimo ir sporto skyriaus vedėją, Editą Jurčienę, švietimo ir sporto skyriaus specialistę, Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, Adolfo Ramanausko-Vanago dukrą, Stasę Tamašauskienę, Paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui pastatymo prie Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos iniciatyvinės grupės pirmininkę, Kęstutį Pavilonį, šios iniciatyvinės grupės narį.

Renginio dalyvius sveikindamas gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas sakė, kad mūsų gimnazijoje minima Vanago gimimo diena yra jaudinantis visų širdis prisilietimas prie jo asmenybės, prie Laisvės kovų laikmečio, o Kovo 11-osios turbūt nebūtų be mūsų tautos didvyrio aukos. V. Skroblas padėkojo Alytuje įsikūrusiai Paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui pastatymo prie Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos iniciatyvinei grupei už profesionaliai parengtą projektą, kuriam pritarė gimnazijos bendruomenė, teigdamas, kad Vanago paminklas bus labai svarbus žmonių moralinių nuostatų atspindys.

Alytaus miesto mero pavaduotojas Povilas Labukas kalbėjo, kad abejingumas suardo valstybingumo pamatus, sugriauna likimus, o neabejingumas suteikia stiprybės, tikėjimo, kad viskas yra įmanoma. Būtent neabejingumo, neprisitaikėliškumo ir dvasios stiprybės pavyzdys mums yra Adolfas Ramanauskas-Vanagas: jo ir jo bendražygių žygdarbiai mums leidžia mėgautis laisve,  kalbėti savo gimtąja kalba, kurti. P. Labukas palinkėjo, kad visiems ši diena būtų iš praeities ateinantis įpareigojimas nebūti abejingiems, visada puoselėti ir ginti tas vertybes, už kurias kovojo Vanagas ir jo amžininkai.

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, kalbėdama apie savo tėvo, Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą,  sakė: „šimtas penkeri metai, o mano vaizduotėje tėčio paveikslas toks, koks jis buvo, kai buvome kartu, kai išsiskyrėme, kai jį nuo manęs atplėšė sovietiniai budeliai. Jo darbai Lietuvai, jo gyvenimo pavyzdys, jo aukos už laisvę prasmė nesensta – ji aktuali ir šiandien. Mes matome, kaip kovoja už laisvę Ukraina, kaip liejasi nekaltų žmonių kraujas, kiek skausmo suteikia agresorius. Karo kontekste mes savo tautos kančias ir praradimus matome dar ryškesnėje šviesoje.“ A. Ramanauskaitė-Skokauskienė dėkojo visiems, suprantantiems laisvės reikšmę, ir linkėjo, kad Laisvės kovų prasmė lydėtų ir stiprintų ryžtą siekti kilnių tikslų.

Renginio vedėjai pakvietė žiūrėti mini spektaklį „Dzūkijos smėlyje paliko tavo pėdos“, skirtą  Lietuvos partizanų vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago 105-osioms gimimo metinėms paminėti (spektaklio scenarijų rengė mokytojos Eglė Barysienė ir Aldona Butrimanskienė, dainas – mokytoja Jureta Šametienė, scenografiją – mokytojas Vidmantas Jankauskas). Jame  renginio dalyviai ir rado atsakymus, kas Vanagui suteikė stiprybės pasirinkus dramatišką, tačiau prasmingą kelią.

Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo bendražygių kovos prasmę ir dramatizmą atskleidė Maironio eilėmis skambantys dainos „Oi, neverk, matušėle!“ motyvai. Smuiko virpesio fone vystėsi mizanscenos iš Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimo. Adolfas Ramanauskas (vaidino Ąžuolas Nauckūnas, I c klasės mokinys) – mokytojas: „Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę… Tik mokytojas gali suprasti, ką dabar jaučiau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai.“ Adolfas Ramanauskas-Vanagas – partizanų vadas, bunkeryje su bendraminčiais Vieversiu-Juliumi Karpiu, Guoba-Vaclovu Petrausku ir Viesulu-Vitalijumi Kuzmicku (vaidino Aironas Makaveckas, I d klasės mokinys, Karolis Jančiukas, Emilis Valūnas, I a klasės mokiniai) planavęs rezistencines kovas, įkvėpęs bendražygius nepasiduoti: „Čia negali būti jokios apatijos, jokių svajonių, bet kova. Kova kasdien žiauresnė, slaptesnė. Čia negalima svajoti, nes žūsi. Būkime gudrūs, atidūs ir klastingi, tada gyvensim.“ Vanagas – mylimas ir gerbiamas savo krašto žmonių, patriotiškų ūkininkų (vaidino Nojus Baliūnas, I c klasės mokinys,  Ieva Remeškevičiūtė, I a klasės mokinė): „Girdim, kažkur bernai traukia partizaninę dainą“. Vanagas – mylintis vyras, dar mokytojaudamas pamilęs Birutę Mažeikaitę (vaidino Augustė Mažeikaitė, I c klasės mokinė), tapusią jo žmona: „Skaudu buvo skirtis. Pasižadėjome vienas kitam visuomet likti ištikimi, o to vardan susižieduoti.“ Adolfas Ramanauskas-Vanagas – skausmingai savo darbų prasmę apmąstantis, savo tautos laisvės trokštantis Lietuvos likimo istorijos liudytojas: „Šis dienoraštis skirtas esamoms ir būsimoms kartoms. Aš rašiau jį nereguliariai. Kartais su netrumpomis pertraukomis. Atsargos dėlei rašau keliais egzemplioriais. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, o dienoraštį rastų priešai, gal nors vienas egzempliorius išliktų“.

Šis spektaklis – tarsi tikrovę liudijanti vizija. Tokį įspūdį sukėlė spektaklį apipynusios Alytaus bardo Alberto Antanavičiaus kurtos dainos, kurias atliko Evelina Gecevičiūtė, III a klasės mokinė, su gimnazijos instrumentine grupe. Dainų tekstai kalbėjo apie tą patį, ką išgyveno Laisvės kovų laikmečio žmonės: meilę, viltį, pasiryžimą ir aukos už savo laisvę prasmę. Tad šis spektaklis ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo metinių minėjimas yra svarbus, prasmingas, nes skleidžia žinią apie tautos dvasios stiprybę.

Santa Marcinkevičiūtė, lietuvių kalbos mokytoja

Dzūkijos TV reportažas:

https://www.dzukijostv.lt/miestas/n/18762-paminetos-105-osios-lietuvos-partizanu-vado-adolfo-ramanausko-vanago-gimimo-metines-2023-03-13