Gimnazijos pirmaklasiai pažino unikalų gimtosios Dzūkijos krašto palikimą

Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis – ir savo aukštais kalneliais, ir žemais kloneliais, savo tamsiomis giriomis, didžiais tankumynais, kuriais nei žmogus nepraeina, nei žvėris nepralenda, tik maži paukšteliai čiulbuonėliai pralekia, tik raibosios ten gegulės ir lakštingalėlės ankstų rytą ir vėlų vakarėlį lakštuoja ir niaurią girelę linksmina.

Taip gimtąjį kraštą savo kūryboje („Milžinkapis“) apdainavo garsiausias Dainavos krašto rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius. Į atmintį įsirėžę neišdildomi vaikystės įspūdžiai, apipintų legendomis gimtųjų vietų ilgesys įkvėpė rašytoją, daug metų gyvenusį svetur, pastatyti literatūrinį paminklą Dzūkijos kraštui.

Gegužės 25 dieną gimnazijos pirmokai išvyko į edukacinę kelionę po Dzūkiją (organizavo ir mokinius lydėjo lietuvių kalbos mokytojos Janė Zelenienė, Rita Vaitkevičienė ir Santa Marcinkevičiūtė). Ši išvyka – projekto „Vinco Krėvės literatūrinis pasaulis ir Dzūkijos krašto architektūros ypatumai“, skirto Dzūkijos regiono metams,  finalinė dalis.

Į Subartonyse veikiantį Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namą-memorialinį muziejų atvykusius gimnazistus svetingai pasitiko muziejininkė Laimutė Raugevičienė, V. Krėvės-Mickevičiaus sesers Monikos anūkė. Įsitaisę Mickevičių sodybos pievelėje mokiniai klausėsi gyvo pasakojimo apie rašytojo vaikystę (tėvai kalbėjo leisiantys jį į kunigus, tai mažasis Vincukas, dar būdamas septynerių metų, pasilypėjęs ant kalvos sakydavo pamokslus), ryšį su savo mama, senele („Ši vieta Krėvei buvo be galo svarbi. Motina ir močiutė jam buvo kaip tos tautos ir kultūros versmės. Abi mokėjo labai daug dainų. Močiutė buvo ir audėja, ir juostų pynėja. Šių mylimiausių savo moterų dėka, jų globojamas ir ugdomas, vėliau Krėvė užrašė ir kitų kaimų moterų dainas. Rinko tautosaką pats ir ragino tai daryti kitus, nes jautė, jog tai užmirštama“), gyvenimą svetur (beveik du dešimtmečius praleidęs Baku jis parašė, literatūrologų nuomone, reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam klasiko vardą: „Šarūną“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, „Partjekabudą“, „Skirgailą“, dramą „Žentas“, novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“), kultūrinę, politinę veiklą, gražią draugystę su rašytoju Baliu Sruoga ir jų kultūrinius projektus.

Apžiūrėję Krėvės gyvenimą liudijantį muziejų  (ekspozicija užima visą namą: gryčios išvaizda atkurta tokia, kokia buvo iki 4 dešimtmečio. Seklyčioje yra spinta, staliukas ir sieninis laikrodis, rašytojo parsivežti iš Baku. Miegamajame įrengta ekspozicija vaizduoja V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą), atminimo žvakelę mokiniai uždegė ant Subartonių kapinaitėse esančio rašytojo kapo (1992 m. spalio 10 d. iš Amerikos į Subartonių kaimo kapinaites parvežti ir perlaidoti rašytojo ir jo žmonos Onos Rebekos palaikai. Kapą puošia tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta skulptūra „Dainavos šalies dainius”).

Pažintį su Dzūkijos krašto etnokultūra gimnazistai tęsė Marcinkonyse apžiūrėdami Dzūkijos nacionalinio parko etnografinę sodybą. Tai didelis namas per du galus (pirkia), pastatytas 1905 metais iš Amerikos grįžusio Ambraziejaus Tamulevičiaus. Čia mokiniai pamatė, kaip gyveno šiliniai dzūkai, kokie buvo jų buities daiktai: „stovai“ (audimo staklės, kuriose ilgais žiemos vakarais dzūkės audė drobes, stuomenis, „divonus“, „abrūsus“, „andarokus“), ,,dainyčia“, ,,dziedas“, ,,dzykucis“, ,,kanapka“, ,,kočėlaicis“ ir kt. Smalsuoliai keistu senoviniu raktu mėgino atrakinti svirno duris. Svirnas – labiausiai apdainuotas, legendom ir pasakojimais apipintas, rūtelėmis apsodintas pastatas kieme. Tai 1906 metais statyto svirno, stovėjusio Puvočių kaime, kopija. Jame buvo laikomi grūdai, miltai, smulkūs namų apyvokos daiktai, stovėjo dvi arba trys lovos. Dar vienas sodybos pastatas – klojimas (kluonas) skirtas laikyti šienui, šiaudams, ūkio padargams bei darbo įrankiams. Rogės, važis, brička, 110 kg. ,,lepeškų“ (voveraičių) talpinantis krepšys, luotas, ,,gagančius“, ,,vedega“, ,,skliutas“, ,,lapės“, ,,geinis“, ,,šiečkarnia“, ,,klabūkai“, girnos, medinės šakės mėšlui, kąstuvas šalciniams gilinti bei daug kitų įdomių eksponatų čia išvydo mokiniai. Ilgametę mokinių rengimo etnokultūros olimpiadoms ir kitiems konkursams patirtį turinti mokytoja Zelenienė pasakojo apie dzūkų gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, amatus.

Dzūkija garsėja ne tik unikaliu etnokultūriniu ir literatūriniu palikimu, bet ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Tad ekskursijos dalyviai nepraleido progos juo pasigėrėti. Mokiniai apžiūrėjo Ūlos upės kairiojo kranto terasoje kunkuliuojantį šaltinį „Ūlos akis“, 2000 m. paskelbtą hidrogeologiniu gamtos paminklu. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis – kaip sako vietiniai, „šalcinis alma“.  Apie „Ūlos akį” pasakojama taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė…“

Unikalus kraštovaizdis – Merkio ir Nemuno santaka – atsivėrė ir Merkinėje užkopus ant legendomis garsėjančio Merkinės piliakalnio. Kitu rakursu po Merkinės apylinkes pasižvalgyti mokiniai galėjo nuo netoliese pastatyto Merkinės apžvalgos bokšto. Merkinės miestelis ne tik garsėja savo kultūriniu gyvenimu – čia pagerbtas ir mūsų gimnazijos bendruomenei svarbus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimas (2022 m. lapkričio mėnesį atidengta skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurta bronzinė skulptūra „Vanagas su vanagėliu”). Uždegę atminimo žvakelę mokiniai pagerbė mūsų Tautos vadą, kurio likimas liudija apie ryžtingą lietuvių kovų dvasią ir laisvės siekį.

Po kelionės pamokose vykusios refleksijos įrodė, kad projekto organizatorių tikslas buvo įgyvendintas: dalyvaudami šioje edukacinėje išvykoje, domėdamiesi Vinco Krėvės  literatūros pasauliu bei dzūkų senovinės  architektūros ypatumais, mokiniai suvokė etninę kultūrą kaip nuolat atsinaujinantį reiškinį, pasireiškiantį įvairiais būdais, ugdėsi pasididžiavimą savo krašto literatūrinėmis, istorinėmis asmenybėmis, unikaliu Dzūkijos kraštovaizdžiu.

Santa Marcinkevičiūtė, lietuvių kalbos mokytoja