Smagi kelionė į Lenkiją

Birželio 5–6 dienomis būrelis mūsų gimnazijos pirmokų ir antrokų, lydimi mokytojų Eglės Barysienės ir Ritos Vaitkevičienės bei trijų mokinių mamų, išvyko į Lenkiją.

Po beveik aštuonių valandų, praleistų autobuse, pasiekėme Sopotą. Tai kurortinis miestas, esantis Baltijos jūros pietinėje pakrantėje, šiaurės Lenkijoje. Sopotas – populiari vieta, mėgstama turistų ir vietinių gyventojų dėl puikių paplūdimių ir ilgiausios medinės prieplaukos Europoje: ji siekia 515 metrų. Tai puiki vieta mėgautis Baltijos jūros vaizdais ir gaiviu jūros oru.

Tos pačios dienos vakare aplankėme ir Gdanską – miestą, tapusį svarbiu Baltijos pajūrio uostu. Apžiūrėjome Aukštutinius, Auksinius ir Žaliuosius vartus, pasivaikščiojome po senamiestį, uosto krantinėje apžiūrėjome vokiško stiliaus pastatus bei garsų „žuravlį„, kuriuo buvo keliami kroviniai iš laivų. Išvydome miesto simbolį – Neptūno fontaną. Vietiniams jis yra toks brangus, jog antrojo pasaulinio karo metais su kitais ypatingos reikšmės objektais buvo išmontuotas ir paslėptas. Apžiūrėjome šalia fontano esantį Artūro namą, kuriame miesto klestėjimo laikotarpiu vykdavo įvairių gildijų, brolijų, pirklių susirinkimai. Pavakarieniavome pasirinktose kavinukėse, nusipirkome lauktuvių.

Kitą dieną pirmiausia apsilankėme Štuthofo koncentracijos stovykloje, veikusioje nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. Joje kalėjo apie 4000 Lietuvos gyventojų (daugiau nei kitose nacių koncentracijos stovyklose): žydų, inteligentų (46 žinomų lietuvių grupė atvežta 1943 m. kovą, žlugus nacių mėginimui sudaryti lietuvišką SS batalioną), antinacinio pasipriešinimo dalyvių. Įvairiais duomenimis, iš jų žuvo 600 – 1100 žmonių. Atsiminimus apie Štuthofą yra parašę ten kalėję B. Sruoga (Dievų miškas, parašyta 1945, išleista 1957), kunigas S. Yla (Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951), A. Kučas (Už spygliuotų vielų 1950). Lietuvių istorinėje atmintyje Štuthofas yra tapęs nacių teroro simboliu. Štuthofo muziejuje, buvusio krematoriumo patalpose, yra atminimo lenta, įamžinanti ir iš Lietuvos kilusių kalinių atminimą.

Įspūdingiausias objektas mūsų laukė kelionės pabaigoje. Tai Malborkas – gotikinės Kryžiuočių ordino pilies kompleksas (pasaulio paveldo vertybė nuo 1997): stačiakampė Aukštutinė pilis su dengtų galerijų kiemu ir bokštu, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Onos koplyčiomis, Vidurinė pilis su didžiuoju refektorijumi, Didžiojo magistro rūmais ir Žemutinė pilis su arsenalu bei Šv. Lauryno bažnyčia.  Gaila, kad pritrūko laiko viskam apžiūrėti – pilių komplekso teritorija užima 50 hektarų.

Į Alytų grįžome vėlai vakare pavargę, bet patenkinti. Kelionė į Lenkiją buvo ir smagi, ir turininga.

Rita Vaitkevičienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja