Paminėtos Mokytojo Kazio Klimavičiaus 130-osios gimimo metinės

,,Tautos kultūra prasideda nuo mokyklos“
K. Klimavičius

Prieš 130 metų spalio 18 dieną Krokialaukio valsčiaus Krokininkų kaime mažažemių valstiečių šeimoje gimė Kazys Klimavičius – pirmosios gimnazijos Alytuje įkūrėjas, būsimasis matematikos mokytojas, vadovėlių bei atsiminimų autorius, Alytaus mokytojų seminarijos direktorius, Švietimo skyriaus vedėjas.

Sudėtingas, įvairiapusis ir nelengvas mokytojo Kazio Klimavičiaus gyvenimas: suimtas už dalyvavimą 1905 metų revoliucijoje, mokė lietuvių karo pabėgėlių vaikus lietuviškoje mokykloje Maskvoje, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą, organizavo ,,Kultūros“ būrelius, redagavo žurnalą ,,Mokykla ir visuomenė“, parengė matematikos mokymo priemonių.  Ilgiausi mokytojo gyvenimo metai prabėgo Alytuje. Ketverius metus dirbo Alytaus gimnazijos direktoriumi. 1946 metais pradėjo dirbti mokytojų seminarijoje. Teigdamas, jog tautos kultūra prasideda nuo mokyklos, ypatingą dėmesį skyrė mokyklų kūrimui, materialinės bazės gerinimui, rūpinosi mokyklų inventoriumi, patalpomis, skatino mokytis progimnazijoje. Nors pats mokytojas gyveno labai kukliai, rėmė mokinius, kurie neturėjo pinigų užsimokėti už mokslą. Mokinius ir mokytojus žavėjo K. Klimavičiaus erudicija, parengtos matematikos mokymo priemonės ir žmogiškasis paprastumas, gailestis, rūpestis bei širdies gerumas.

Šviesus prisiminimas išliko

Senojoje buvusios mokytojų seminarijos aktų salėje (dabar Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija) paminėtos mokytojo K.Klimavičiaus 130-osios gimimo metinės, apžvelgta švietėjiška ir humanistinė veikla. Nuskambėjus Lietuvos himnui, gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas pristatė į paminėjimą atvykusius svečius: Alytaus miesto merą Vytautą Grigaravičių, mero pavaduotoją Valę Gibienę, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėją Vytuolį Valūną, to paties skyriaus vyriausiąjį specialistą Romualdą Zdanavičių, savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos primininką Povilą Labuką, buvusią ilgametę Švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę, rašytoją, atsiminimų apie mokytoją K.Klimavičių autorę Elvyrą Aleknavičienę, dainų autorių bei atlikėją Albertą Antanavičių ir buvusius seminarijos auklėtinius. Iškilmingai padedamos Alytaus miesto savivaldybės, Švietimo skyriaus, Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos ir buvusių seminarijos auklėtinių gėlių puokštės prie skulptūrinio paminklo mokytojui K. Klimavičiui (skulptorius Albinas Pivoriūnas, architektas Rimas Buivydas).

Meras V. Grigaravičius prisiminė, jog iki šiolei išlikęs gražus, šviesus  prisiminimas, kai su savo mokytoja ėjo gimtadienio proga pasveikinti garbingo amžiaus sulaukusio mokytojo K. Klimavičiaus. Patikino, kad apie šį Lietuvos šviesuolį būtų galima ne tik knygas rašyti, bet ir filmą sukurti.

Kas Tu esi, Mokytojau?..

,,Kas tu esi,  mokytojau?“, ,,Ar bandei kada įsivaizduoti save mokytojo vietoje?“ – retoriniais klausimais prasidėjo Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinių ir mokytojų meninė kompozicija (kompoziciją parengė lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Eglė Barysienė, Aldona Butrimanskienė, Virginija Jokubauskienė, muzikos mokytojos metodininkės Jureta Šametienė ir Irena Muzikevičienė). Nutilus smuiko skambesiui, scenoje – mokytojų kambaryje – prisiminimais dalijasi trys Dzūkijos švietėjai: Kazys Klimavičius, Simanas Slavėnas ir Adomas Balynas. Vaidina mokytojai Antanas Jurčys, Raimundas Gelžinis ir Danius Gintalas. Mokytojai prisimena mokyklos kūrimosi metus, nuveiktus darbus, įveiktus sunkumus, džiaugiasi, kad mokiniai gali mokytis gražioje mokykloje, tik, gaila, – ne visi noriai mokosi, pritingi. Pasigirsta mokyklinis skambutis. Po pamokos į mokytojų kambarį sugrįžta visada savo darbuose paskendusios mokytojos, jų vaidmuo teko mokytojoms Ramutei Volkuvienei, Ritai Ališauskienei, Janei Zelenienei. Nors ir labai užimtos savo darbais, mokytojos nelieka abejingos mokytojų vyrų diskusijai ir tampa aktyviomis pokalbio dalyvėmis. Prisimenama direktoriaus K. Klimavičiaus veikla, jo metodai ugdant asmenybę. Direktorius kukliai reaguoja į jam skiriamus pagyrimus. Mokytoja teigia, jog tėvai dėl tokio direktoriaus rūpesčio mokiniais priekaištavo: ,,Reikia vaikams kailį perti, nes kitaip jie nieko neišmoksią“. Mokytojų pokalbį nutraukia į gegužinę pasiruošusių gimnazistų būrys, prašoma direktoriaus leidimo į šventę. Leidimas duotas, nes šventei pasiruošta – gražiai skamba mokinių ir jiems pritariančių mokytojų daina ,,Palinko liepa šalia kelio“.  Pokalbis mokytojų kambaryje baigiasi – visi skuba prie niekada nesibaigiančių mokytojo darbų. Gimnazistai dainuoja A. Antanavičiaus dainą ,,Seminarija“, o scenos gilumoje šoka gal buvę, o gal ir esantys mokytojai – norisi linksmintis, džiaugtis, nesenti ir juoktis… Tai tarsi gija su praeitimi ir patvirtinimas: ,,Mes nebuvom išdavę, mes tavy net išėję gyvename“. Gražu, trapu, jautru – šluostosi ašaras buvę seminaristai.

Buvo gėda nepasisveikinti mokytojo

Mokytojo K. Klimavičiaus biografiją, nuveiktus darbus išsamiai apžvelgė E. Aleknavičienė. Prisiminimais apie mokytoją buvusių seminaristų vardu pasidalino Vytautas Mockevičius.  R. Ališauskienė papasakojo vaikystėje talkinusi mokytojo namuose, sakė, kad mokytoją – išskirtinę asmenybę – mokiniai pažino ir susitikę visada pasisveikindavo, nes tąsyk buvo nesuvokiama ir gėda praeiti pro mokytoją nepasisveikinus. Visų kalbėjusiųjų atmintyje išliko gražūs prisiminimai apie paprastą, kuklų mokytoją, daug nuveikusį ne tik Alytaus, bet ir visos Lietuvos švietimui. Jo parengtomis matematikos mokymo priemonėmis ištisus dešimtmečius naudojosi visose Lietuvos mokyklose. Paminėjimo pabaigoje A. Antanavičius padainavo apie mokyklą, mokytojus ir ką tik sukurtą K. Klimavičiaus 130-ajam jubiliejui skirtą dainą:

Iš matematikos vadovėlių
Pažįsta Klimavičių —
Prisimena mokytoją,
Prisimena širdį,
Mokiusią pasikelt
Ir į laimę kilti —

Rita Ališauskienė,
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė