Partizanų vado takais
Rugsėjo 22-osios rytą būrys mūsų gimnazijos mokinių bei jaunieji šauliai iš Panemunės progimnazijos drauge su pedagogais išsirengė į žygį, skirtą partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms. Šis žygis tai projekto „Su Lietuva, pakilusia į saulę, aš esu“ dalis. Anot mokytojos Eglės Barysienės, ne įspūdingų, egzotiškų vietų aplankyti išsirengėme, bet pagerbti savo krašto istorinę praeitį bei asmenybių, kovojusių už laisvę, atminimą.
Apie Adolfą Ramanauską-Vanagą mūsų jaunimas žino nemažai. Kiekvienais metais gimnazijoje minimos jo gimimo ir žūties metinės. Tačiau visuomet įdomu išgirsti ir negirdėtų biografijos faktų. Čia pat, gimtajame Alytuje, yra pastatas, kuriame partizanų vadas slapstėsi. Pro tą namą pirmiausiai ir pravažiuojame. Toliau keliaujame į Nemunaitį, kur partizano veiklą ir pradėjo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Pakeliui, Gečialaukio kaime, stabtelime. Mokytoja Eglė parodo sodybą (jau tik sodas belikęs), kurioje geri žmonės slėpė A. Ramanauską -Vanagą ir jo žmoną. Sunkūs buvo laikai, paprasti žmonės rizikavo savo gyvybe, bet noras padėti kovotojui už laisvę buvo stipresnis. Dar gyva senolė Ona Jovaišienė, pasakojusi apie tuos dramatiškus laikus.
Atvykę į Vangelonis pėsčiomis patraukiame prie didžiojo Dzūkijos akmens, pūpsančio kaimo pušyne. Nuo šio gamtos paminklo einame iki Nemunaičio miestelyje esančios pranciškonų koplyčios, kurioje partizano priesaiką 1945 m. birželio 2 d. priėmė apie 120 Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos, Vaclovo Voverio-Žaibo, Konstantino Barausko-Vėžio ir kitų būrių partizanų. Mokytoja Eglė Barysienė čia skaito ištrauką iš Adolfo Ramanausko-Vanago knygos,, Daugel krito sūnų…“
Paskui patraukiame mišku, pasigrožime rudens spalvomis, išdidžiai Nemune plaukiojančiomis gulbėmis. Ramu ir tylu… Ir gera širdy , kad turime iškovotą laisvę…
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Janė Zelenienė





