Kūryba gimsta žmoguje, kuris nebijo svajoti: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas gimnazijoje (II dalis)
Ištraukos iš III a klasės mokinių impresijų, įkvėptų M. K. Čiurlionio paveikslų
Ramybė
Nesvarbu, iš kurio kampo bežiūrėtum, ji visada seka tave. Tai visai ne kalnas. Tekančios saulės nutviekstas siluetas labiau primena pabaisą, o vos matomos ugninės akys nė akimirkai nenuleidžia žvilgsnio. Atrodo, lyg jos saugotų paslaptį. Galbūt tokią, kurios žmogui nelemta atskleisti? Ir nors dangaus ir vandens harmonija stengiasi perteikti ramybę, manyje nenustoja kirbėti nerimas…
Tija Plytnikaitė
Po tamsios nakties pagaliau ima rodytis pirmieji pavasario saulės spinduliai. Visa, kas atrodė taip nyku, pradeda įgauti savo tikruosius pavidalus. Kaip tikras dailininkas saulė lengvais potėpiais bei švelniomis spalvomis ryškina šį nuostabų rytą. Žiūrėk – tolumoje matyti didingas kalnas, išnyrantis iš vandens lyg kokia tvirtovė. Gilumoje dar dega du maži žiburėliai, laukiantys, kol šviesa užlies visą slėnį. Vis dėlto, dar ankstyvas tylus rytas. Kažkur ten žaismingi spinduliukai jau spėjo pakutenti giesmininkę lakštingalą. Netrukus pasigirsta nedrąsi giesmė, skatinanti pabusti ir mėgautis šiuo vėsiu, daug žadančiu rytu. Širdy – ramybė. O… kad kiekviena diena taip prasidėtų…
Saulė Patricija Matulevičiūtė
Tyla… Aplinkui ramu, visiškai ramu… Tyla užpildo tuštumą. Akimirkai netgi norisi sulaikyti kvapą. Vanduo tyliai ilsisi, bando paslėpti nuovargio ratilus. Šios ramybės niekas nenori sudrumsti. Visgi kas iš tos ramybės? Tyla prieš audrą niekad netrunka amžinai. Dažniausiai ji nutrūksta greičiau, nei tikiesi. Ramybė – tik akimirka, kurią tuoj pasiglemš neramių minčių sūkurys…
Augustina Savukynaitė
Paveiksle slypi kur kas daugiau nei tik gražus peizažas. Atidžiau įsižiūrėjus galima įžvelgti dvi viena kitai prieštaraujančias emocijas: ramybę ir baimę…
Mėta Pavilonytė
Akys. Ką gi jos slepia? Tik žiūrėdama į jas galiu pastebėti tikrą jausmą, tačiau ne visada matai tą, ką yra gera matyti, kartais tenka susitikti su skausmu, liūdesiu ar net baime….
Vanduo ribuliuoja ramiai, lyg jo niekas niekada nebuvo palietęs, visas pasaulis nugrimzdęs ramybėj… Bet nesvarbu, koks ramus pasaulis atrodo, – akys nemeluoja, jos žino, jos stebi, jos bijo, jos liūdi. Su baime žvelgia į horizontą, laukdamos tamsos, laukdamos nakties…
Miglė Pipiraitė
Žvelgiant į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslą ,,Ramybė”, apima nepaprastas jausmas… Paslaptinga šviesa lyg netyčia sudrumsčia ramybę, tarsi tyloje slypėtų neišpasakotos paslaptys. Ir tada atrodo, jog pats įžengsi į šią tylą, kur ramybė virsta pasaka, o pasaka – viliojančia baime…
Rūta Vaickelionytė
Žmogų į gyvenimą likimas įmeta tarsi akmenį į ramų ežerą. Skaidrus it stiklas paviršius suraibuliuoja – taip iškyla pirmieji prisiminimai iš vaikystės. Jie primena purslus: kartais atplaukia pieno puta, kartais kraujo… Mokyklos šurmulys, nervingi studijų metai, pirmosios meilės ir išdavystės kartėlis – vanduo taškosi laukiniu šėlsmu…Bet metams bėgant akmenukas pradeda grimzti vis giliau. Iš pradžių gera atsidurti toje ramybėje, bet pamažu suvoki, kad ji per daug dusinanti. Pajunti – dugnas ne taip ir toli. <…>ima kilti keistas troškimas priversti bangas pakilti, jūrą įsisiautėti, kad tik akimirkai atitolintum neišvengiamą tylą…
Kamilė Gvildytė
Kai žiūri į Čiurlionio paveikslą „Ramybė“, laikas tarsi sustoja…<…> Štai kalnas, iškilęs virš vandens, atrodo tvirtas ir amžinas, tačiau jo atspindys primena gyvenimo trapumą – viskas šią akimirką atsiduria tarp tikrovės ir sapno…
Kalno papėdėje matyti du mažyčiai, tačiau ryškūs žiburėliai – tarsi akys, bandančios kažką pasakyti, nebyliai sušnibždėti. Šios akys žvelgia taip giliai, jog pasiekia net tolimiausius žmogaus sielos kampelius, tarytum siekdamos suvirpinti širdį ir suteikti ramybę.
Ernesta Kaminskaitė
Rex
Siluetas tarsi pilis, kurios nedrįstų nugriauti netgi negailestingas, viską atimantis laikas. Didingas valdovas, kurio viduje pasaulio centras,– tarp saulės ir mėnulio, tarp šviesos ir tamsos, tačiau jis nei geras, nei blogas, jis tik nusprendžia, kas teisinga. Aukštai – tūkstančiai įvairiaspalvių planetų, primenančių, jog mes ne vieni. Skaistūs ir tyri angelai suteikia vilties mums, esantiems didingo valdovo delne. Angelai stovi beribės visatos viršūnėje, saugo po savo sparnais skirtingus žmonių pasaulius…
Saulė Saulėnaitė
Karalių pasaka
Karaliai ne tik valdo, bet ir prižiūri, o jų gilūs žvilgsniai primena apie amžiną gamtos ir žmogaus vienybę… Milžinams žmonija – lyg saulės šviesa, kuri praskaidrina visą dieną.
Belapiai medžiai, tolimi žvaigždžių spinduliai – viskas susilieja į mistinę simfoniją, kurioje tvyro didybė ir mistika.
Karolis Šilalė
Žvelgdama į Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“ jaučiu jame pulsuojančią ir šviečiančią energiją. Karalių delnuose matau atverstą knygą, iš kurios spinduliuoja šalis, pilna džiaugsmo emocijų. Jaučiu, jog ta šalis yra laiminga, tarsi gyva ir kvėpuojanti, lydima paslaptingos šviesos, kuri sklinda iš kiekvieno puslapio. Valdovai saugo savo valstybę ir, atrodo, lyg ją gaubia nematomu burbulu. Karaliai primena tėvus, kurie prižiūri savo vaiką ir stengiasi suteikti jam kuo šviesesnę ateitį. Knyga delnuose simbolizuoja ne tik šalį, bet ir žinias, pasakojimą, kuris niekada nesibaigia. Valdovų delnai ir žvaigždės primena, kad pasaka yra gyva tol, kol ją saugo tie, kurie tiki, myli ir gerbia.
Eglė Ančiulytė