Šaltalankis – atjauninantis organizmą stebuklas
Šaltalankio uogų gydomosios savybės minimos dar senovės graikų mokslininkų darbuose. Graikų mitologijoje teigiama, kad Pegaso kailis labai žvilgėjo, nes jis buvo šeriamas šaltalankių lapais. Tibeto vienuoliai savo medicinos knygose taip pat daug dėmesio skyrė šiam augalui. Manoma, kad šaltalankiai kilę iš Himalajų kalnų regiono, o paskui savaime išplito Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Karpatuose, atkeliavo ir iki Baltijos šalių. Uogos yra labai maistingos, nors ir labai rūgščios, jų paragavus susiraukiama ir sakoma: „Visą giminę sutraukė“. Uogose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, organinių rūgščių, B ir P grupės vitaminų, įvairių mikroelementų. Jas nuo senų laikų vartodavo keliautojai, o dabar – kosmonautai. Šaltalankių aliejus pasižymi maitinamuoju, priešuždegiminiu, antimikrobiniu, regeneruojamuoju ir biostimuliuojančiu poveikiu, veiksmingai gydo odos ir gleivinės pažeidimus.
Projekto „A tabale citoyens!“ dalyviai, norėdami išgirsti apie šias uogas iš pirmų lūpų, į svečius pasikvietė Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos pirmininką Gediminą Radzevičių, kuris su žmona Daiva Kvedaraite jau antrą dešimtmetį ūkininkauja 120 hektarų ūkyje.
Svečias papasakojo apie šio augalo auginimo, priežiūros ir derliaus nuėmimo ypatumus. Ūkininkavimo pradžia nebuvo džiuginanti. Šeimininko žodžiais tariant, buvo padarytos visos klaidos, kurias tik įmanoma padaryti, bet darbšti pora nenuleido rankų. Iš pirmaisiais metais pasodintų sodinukų prigijo tik apie dešimtadalis, kiti išdžiūvo neperžiemoję. Perdirbo lauką ir vėl pasodino, tik augaliukus pirko su jau gerai išvystytu šaknynu ir iš kitų tiekėjų. Taip krūmų plotas didėjo, reikėjo daugiau žinių, darbo rankų, įrangos – technikos, šaldytuvų… Po darbų laukuose teko „prie popierių prisėsti“ – projektus rašyti, kad galėtų gauti Europos Sąjungos fondų paramą.
Derliaus nuėmimas trunka tik apie tris savaites. Taigi suktis reikia sparčiai. Kadangi uogos labai stipriai laikosi ant šakų, o skinamos greitai susitraiško, todėl nuo kiekvieno krūmo nukerpama du trečdaliai šakų su uogomis, kitos paliekamos. Nugenėtos šakos iš karto vežamos į šaldytuvus ir laikomos -20° C šaltyje. Tada jos nukuliamos, uogos perrenkamos ir iš jų gaminami produktai: uogienės, 100 % sultys, sirupas, rauginama gira, ruošiama lapų ir išspaudų arbata.
Gimnazistai ne tik sužinojo, kuo ši uoga naudinga organizmui, bet ir ragavo produktų, pagamintų iš šaltalankių. Visiems patiko uogienė su balta duona ir varškės sūriu, šaltalankių arbata, natūrali gira. Susitikimo valanda prabėgo greitai, projekto dalyviai džiaugėsi atradę ypatingą uogą, kuri ne tik skani, bet ir labai vertinga stiprinant organizmą vėlyvą rudenį.
Vida Balevičienė, geografijos mokytoja metodininkė
