Gimnazistai sakė NE korupcijai

Visą savaitę mokykloje vyko renginiai, skirti Antikorupcijos dienai paminėti. Vienas iš renginių –  rašinio konkursas ,,Jaunimas už Lietuvą be korupcijos“. III – IV g klasių mokiniai rašiniuose išsakė savo požiūrį  į korupciją. Dėkojame visiems, dalyvavusiems konkurse. Perskaitėme ir įvertinome daug  įdomių rašinių. Sveikiname visus! Mūsų gimnazistai taria tvirtą NE korupcijai. Siūlome paskaityti originaliausią konkurso rašinį. Jo autorė  Rimantė Kvašinskaitė, IVa g klasės mokinė. Ji ir tapo konkurso nugalėtoja. Sveikiname! Kviečiame paskaityti Rimantės rašinį. Tą pačią savaitę vyko ir atvirukų konkursas, skirtas antikorupcijos dienai. Mokiniai balsavo ir nugalėtoja išrinko Greta Bajarčiūtę, I c g  mokinę.

Esė

Korupcijai

Tu nebylė. Bet visi pasauly supranta tavo kalbą. Tu – rizika. Bet niekas nebijo su tavimi šokti. Tu parašiutininkė. Tik bijai aukščio. Pavydžiu tau. Tu jau nebe pirmos jaunystės, bet visiems be proto patraukli. Kas mes be tavęs? Tik gauja negydomų ligonių ir pasmerktųjų kalinių. Keista, kaip tu kasdien suryji kalnus šokolado, išgeri dėžes brangaus viskio ir maudaisi pinigų baseinuose, bet išlieki tokia pati apsukri, nesučiumpama.

O mes aklieji! Aklieji snaiperiai! Turime puikią intuiciją ir išlavintus pojūčius, kur šauti, ką griebti, tačiau atsisakome atmerkti akis ir tai padaryti. Neduok Die, per televiziją parodys kokį skandalą. Kažkas tuoj pat smėliu užbarstys ugnį ir viešai deklaruos, kad dūmai sklinda iš sudeginto pyrago. O pilkoji masė perjungs kanalą ir viską pamirš. Nes taikinys – korupcija – per daug slidus reikalas. Juk nespjausi į lėkštę, iš kurios šaukštu semi karštą sriubą. Ir čia taip pat – neskųsi gydytojo, kuriam ką tik pasiūlei „mažytį“ bonusą už sūnaus operaciją, nes tylėjai ir vakar, kai greitį viršijęs jaunuolis už tylą tau saujon bruko šimtinę. Ir antrą…

Dar, dar ir dar. Štai toks yra pagrindinis kapitalizmo šūkis. Dar! Ir tik nepašykštėk- snaiperiai šykštuoliams nesimpatizuoja. Turėjau itin keistos patirties. Su draugais kalbėjome apie korupciją keliuose. Vienas papasakojo, kaip už nepavyzdingumą atseikėjo visas savo santaupas – pustūkstantį litų. Žinojau, jog jo svajonė yra tapti policininku, tad, kaip man atrodė į temą, išlemenau taiklų moralą. Sakau jam: „Ei, bent tu būk šaunuolis, neimk kyšių“. Jo reakcija mane pribloškė. Šypsena tapo ironiška grimasa, o akys virto slyvos dydžio rutuliais. Jei ne žodžiai, palikę jo burną, būčiau užsimerkusi ir laukusi sprogimo. Ir atsakys jis man: „Patikėk, oooi kaip imsiu.“ Tas pats vaikinas, keikiąs uniformuotį, rytoj jau stovės jo vietoje engdamas kitus nesusipratėlius.

Tačiau užvis labiausiai mūsų laisvoje tėvynėje Lietuvoje man patinka nemokamas žmonių gydymas, privalomoji medicininė pagalba. Berods taip tai vadinasi. Pirma, baltaskverniai yra nepaprastai jautrūs mūsų kančiai. Gydyti nusprendžia praėjus tik penkioms dienoms nuo pirmųjų simptomų, t.y. kai sergantysis jau užmezga kontaktą su ufonautais ir kosmose skleidžia signalą „atėjau su taika“. Tačiau tai nesvarbu, juk bent jau gydo nemokamai, iškelia žmogaus sveikatą, kaip vertybę. Tai tekainuoja pusantro šimto litų už vaistus, dar tiek pat už giedrą gydytojo veidą. Ir dar šiek tiek už tyrimus, kurie juk neprivalo būti padaryti.

Taigi, miela korupcija, žaviuosi tavimi! Klestėjai ir klestėsi. Gyvent tai reikia. O ir mes norime gyventi! Todėl mokame stomatologams. Mokame gydytojams. Mokame slaugėms. Mokame policininkams. Mokame darbuotojams. Tokiuose simpatiškai baltuose vokuose. Juk balta – taikos, gėrio simbolis. Bet užvis labiausiai mėgstame mokėti „naujiesiems lietuviams“ – apsukriems vyrukams, visą gėrį, kurio apstu parduotuvėse, sugebantiems parvežti nelegaliai, tačiau perpus pigiau. Kodėl mes iš jų perkame? Juk kainos pas mus išties prieinamos – prieini, pamatai, nueini. Ak, korupcija, kaip tu man patinki! Kaip skrandžio skausmas, kaip karpa ant delno, kaip pelijantis batonas.

Rimantė Kvašinskaitė

IVa-g klasės mokinė