Kūrybinių darbų konkurso „Metų laikai“ I ciklo „Ruduo“ geriausi darbai

Kūrybinių darbų konkurso „Metų laikai“ I ciklo „Ruduo“ geriausi darbai.
RUDUO

Ruduo. Slogus, užkimęs ir vienišas,
Paklydęs tarp saulės ir tamsos,
Trankomas vėtrų, nurenginėjamas,
Nuogas paliekamas laukti žiemos.

Ir vaikšto takais, klevo lapų išmindžiotais,
Miega ant žemės pilkos ir kietos,
O nuglostytais rankų šalais turėklais
Palinki gyviesiems nakties labos.

Ir mes žinom, kad vėjas vis drasko,
Laužo tavo pirštus, rankas.
Nuo veido dažus tau nuvalo,
Palieka tik dėmes juodas.

Bet nuo miglos apakęs, rudenėli, esi
Ir paliktas vienas liūdėti.
Ar todėl tu tyliai po pietų verki,
Atnešdamas mums šaltą lietų?

Ar būsi tu toks dar tūkstantį kartų
Nei šaltas, nei šiltas, savaip gražus.
Ir dar tūkstantį kartų galėsiu ištarti:
– Auksinis ruduo, tu nuostabus!

Akvilė Trečiokaitė III fg klasė

S. Aleksiūnaitė
L.Šerpytytė
I a g klasė

METŲ LAIKAI : RUDUO

Šaltas, žvarbokas, bet gaivus rudeninis vėjas pučia man į veidą. Net pro šiltą, pūkinę striukę jaučiu kūnu bėgiojančius šiurpuliukus. Toks malonus jausmas apima jaučiant juos lakstant nuo veido iki kojų galiukų ir atvirkščiai. Tarsi skristum aukštai virš debesų ar koptum į kalną su snieguota viršūne..

Pakeliu ranką prie galvos, paleidžiu plaukus ir leidžiu nestipraim vėjui juos plaikstyti. Jaučiu kaip gera… Tas jausmas tiesiog pakylėja tave iki pat dangaus aukštybių, iki beribių visatų, kažkur toli nuo žemės. Atrodo, atsiplėši ir nuskrisi, tarsi turėdamas sparnus.

Užsimerkiu…Jaučiu menką šilumą, kurią skleidžia pro medžio lapus besiskverbiantys saulės spinduliai. Nors jie ir silpni, bet puikiai ant akių ir lūpų jaučiu jų pėdsakus, šiltus, mažus taškelius ant viso veido ir pečių. Jie maloniai dilgčioja, ir tai dar labiau pagerina nuotaiką.

Iškeliu rankas į viršų, tarsi šokčiau nebylų spindulių ir rudeninio vėjo šokį. Apsisuku ratu tris kartus, o tada atsiremiu į medį ir giliai įkvėpiu. Jaučiu, tarsi plaučiuose ir skruostuose kažkas dega. Tai – rudens žymės, kurios liks tol, kol jis iškeliaus.

Su kiekvienu rudeniu ateina ir nerimas. Juk žinai, kad laikas bėga, kad jo nesustabdysi, kad tu  baigsi mokyklą ir, ko gero, daugiau nė nebeprisiminsi šios akimirkos. Kad ji nebepasikartos.

Visa tai kelia keistą jausmą, mat atrodo, kad taip jau kažkada buvo. Bet aš žinau: taip nebuvo ir nebus.

Dar niekada taip gražiai neatrodė lapai – tokie raudoni, ryškūs arba geltoni kaip saulė. Dar niekada ruduo nebuvo toks šviesus. Dar niekada ruduo taip nespindėjo. Toks tobulas ruduo. Dar niekada mūsų klasė taip gerai nesutarė. Dar niekada aš taip gerai nesijaučiau chore. Dar niekada taip gerai nesutariau su vadove. Dar niekad nebuvau tiek daug pasiekusi. Visa savo esybe jaučiu, kad šis ruduo ypatingas, kad toks bus tik šiais metais. Jis nerealus!

Lėtai pakeliu vieną lapą nuo žemės ir atidžiai jį apžiūriu. Rausvi susiraukšlėję lapo galai ir gelsvai žalias vidurys, atrodo, taip nedera, bet kartu kuria ir malonią jausmų harmoniją, kurią jaučiu šiuo metu. Ji nuostabiai ramina ir šildo. Tarsi kokia rusva rudens energija mane užvaldė…

Užsidedu ausinukus ir klausausi David Guetta ft. Usher – Without you. Ši daina tokia tobula. Vėl pasineriu į tą rusva rudeninę energiją ir tiesiog alsuoju ja.

– Kas tau? Transas? – paklausia priėjusi mergaitė, o aš staiga atsibundu iš savo „komos“ būsenos ir staigiai išpučiu akis. Lėtai nusikabarioju laidus nuo savęs, bet galvoje tebegirdžiu tuos nuostabius dainos žodžius:

I am lost

I am vain

I will never be the same

Without you…

– Ne.. man viskas gerai, – pasakau ir nusišypsau jai. Mergaitė nueina tolyn neatsigręždama. Aš giliai atsidūstu ir nueinu į priešingą pusę – džiaugiuosi rudeniu ir jaunyste…

Rimutė Budrevičiūtė 8a