Dovana mokyklai

„Ji ne ką jaunesnė už mano prosenelę, šiemet jai sukaks devyniasdešimt treji. Gyvena ji Birutės gatvėje, Alytuje. Man ji labai graži, juk graži būna ne tik jaunystė. Ji inteligentiška, daug išgyvenusi, kaip ir mano prosenelė, mačiusi karą, praradusi daug artimų žmonių, ilgesingu ir atlaidžiu žvilgsniu kasdien žvelgianti į parką.
O aš kalbu apie savo mokyklą. Keitėsi jos vardai, bet savo esme ji visada buvo žinių, jaunų žmonių tobulinimo šventove. Man ši mokykla ypatinga. Joje mokėsi kelios mano giminės kartos, galiu tvirtai sakyti – čia mano šaknys. Šiemet aš ir mano draugai jau abiturientai. Liko visai nedaug ir iškeliausime kas kur, o šaknys liks čia, čia visada bus mūsų mokykla.

Visą laiką skubėjom ir nebūdavo progos atidžiau pažvelgti jai į veidą. Kai artėja atsisveikinimo su ja laikas, dažniau pasižiūriu, dar neišėjau, o jau jos ilgiuosi, kažkaip keistai, į ateitį ilgiuos. Nors besimokydama daugiau laiko praleidau vadiname priestate, kur ir yra visas mokyklos organizmas: protas – direktorius, širdis – mokytojų kambarys su visais mokytojais, atskiri organai – klasės, tačiau mokyklos siela yra senajame pastate. Ją galima pajusti vaikštant senais tamsiais koridoriais su medinėmis grindimis, lipant laiptais į aktų salę.‘‘

Taip nuoširdžiai pasakodama abiturientė Karolina Žukauskaitė pristatė savo grafikos darbą – diptiką „Mokyklos dvasia“, nustebindama visus: klasės draugus, mokytojus, direktorių. Karolinos piešiniai „sušildė“ senojo pastato koridorių, kuris atrodo tamsus ir niūrokas net saulėtą dieną. Tas trumpas susitikimas suteikė vidinio džiaugsmo taip reikalingo mums visiems šiame vartotojiškame, „interesų“ amžiuje.

Mokykloje susitinka, bendrauja ir išskiria žmonės, bet visada išlieka čia įspaustas, tikras kūrybinis jų pėdsakas. Tai dovana mokyklai.

Dalia Adukevičienė,

dailės mokytoja metodininkė

Karolina Žukauskaitė prie savo kūrybinio darbo