Dalyvavome projekte „Istoriją kuriame kartu“
Gegužės 14 dienos rytą mes, gimnazijos mokiniai, iškeliavome į Vilnių dalyvauti pažintinės veiklos projekte „Istoriją kuriame kartu.“ Ten mus pasitiko Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo koordinatorė Ingrida Vilkienė. Ji mums organizavo įdomią ekskursiją apie tautines mažumas Lietuvoje. Ingrida prisipažino nesanti profesionali gidė, tačiau ji tikrai sugebėjo įdomiai ir informatyviai organizuoti pažintinę kelionę.
Pirma vieta, į kurią atėjome, buvo Užupis – Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo Senamiesčio. Tai gana uždara teritorija, kurią iš trijų pusių nuo Senamiesčio skiria upė, iš kitos pusės yra stačios kalvos ir pramoninis rajonas.Tai vienas iš seniausių Vilniaus rajonų, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI amžiuje. Čia buvo varguolių priemiestis, kuriame daugiausia gyveno amatininkai. Taip pat rajonas garsėjo daugybe malūnų.
Sovietmečio laikais Užupis buvo labai apleistas ir pelnė vieno iš pavojingiausių Vilniaus rajonų reputaciją. Šiomis dienomis ši vieta yra vienas iš prabangiausių kvartalų senamiestyje! Pažvelgus į Užupio konstituciją, galima susidaryti nuomonę, jog čia gyvena gerą humoro jausmą turintys žmonės. Vėliau, grįžę prie angelo, pasukome Bekešo kalno link. Ten išgirdome pasakojimą apie kalno, nuo kurio atsiveria įspūdingas senamiesčio vaizdas, vardo kilmę. Pasigėrėję gražia Vilniaus panorama keliavome toliau.
Kita mūsų aplankyta vieta buvo Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra. Ten mus netikėtai pasitiko vienas iš ten dirbančių dvasininkų, kuris nepagailėjo laiko pasidalinti savo žiniomis ir atsakyti į mums rūpimus klausimus. Išklausę jo pasakojimų pasukome į pietinę skvero dalį, kur stovi Adomo Mickevičiaus paminklas. Gidė mums atskleidė šio kūrinio ir prieš jį esančios Literatų gatvės sąsają: pasirodo, jog paminklas ten pastatytas dėl to, kad toje gatvėje, viename iš namų, rašytojas kurį laiką gyveno. Vėliau keliavome ir pačia Literatų gatve, kurioje grožėjomės įvairiais bareljefais, užrašais bei sentencijomis, skirtomis lietuvių rašytojams bei kultūros veikėjams.
Eidami toliau aplankėme keletą cerkvių. Paskutinė aplankyta cerkvė buvo Šv. Dvasios stačiatikių bažnyčia, kurios puošniame viduje, beveik pačiame centre, gulėjo misionierių Antano (Antonijaus), Jono ir Eustachijaus mumijos.
Paskutinė mūsų aplankyta vieta buvo garsieji Aušros vartai, kuriuos, kaip žinia, aplankyti atvažiuoja daug užsieniečių krikščionių. Gidė pasakojo apie koplyčioje esančią Šv. Mergelės Marijos ikoną bei Aušros vartų pavadinimo istoriją. Perėję vartus, atsidūrėme prie Vilniaus miesto gynybinės sienos, šalia kurios ir atsisveikinome. Laikas prabėgo greitai, o norėjosi dar pasivaikščioti, dar daugiau sužinoti. Gidė pajuokavo, jog atvažiavus alytiškiams oras visuomet būna saulėtas, ir pasižadėjo mūsų laukti kitą kartą.
Nuoširdžiai dėkojame mokytojoms Meilei Platūkienei bei Giedrei Škarnulienei už suteiktą progą įgyti žinių, praplėsti akiratį bei gerai praleisti laiką.
Gabrielė Fišerytė, I f klasės mokinė
