Kipre šildė saulė ir žmonių nuoširdumas
Kovo 20–26 d. dalyvavome kursuose „Interaktyvios medijos „interaktyviam“ mokymui ir mokymuisi“ Kipre, Nikosijoje. Šie kursai numatyti projekte „Mokykla šiandien ir rytoj“, kuris finansuojamas remiant Europos Komisijai, Erasmus+ programos lėšomis, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Kipras – Viduržemio jūros perlas, kuriame, pasak graikų legendos, iš jūros putos gimė meilės deivė Afroditė. Dėl to Kipras dar vadinamas Afroditės sala. Palikę Lietuvoje baltas sniego pusnis, Kipre išlipome Larnakos oro uoste. Čia mus pasitiko saulė ir 20 laipsnių šiluma. Kursai vyko Kipro sostinėje Nikosijoje. Mūsų kursų draugai – mokytojai iš Latvijos, Rumunijos, Švedijos, Vokietijos ir Lietuvos. Lektoriai – universiteto dėstytojos, mokytoja-praktikė, profesionalus filmų kūrėjas. Kursų veikla buvo intensyvi ir įdomi. Mokėmės kurti testus, apklausas, tobulinome fotografavimo, nuotraukų tvarkymo, filmų kūrimo įgūdžius, kūrėme interaktyvius žemėlapius. Visa veikla buvo orientuota į panaudojimą pamokose.
Nors turėjome nedaug laisvo laiko, tačiau spėjome šiek tiek pasižvalgyti po Nikosiją, kurią kipriečiai vadina Lefkosija. Tai didžiausias šalies miestas, turintis 200 tūkstančių gyventojų. Visame Kipre gyvena apie 1,1 milijono gyventojų. Kipro istorija prasideda 10000 metų prieš Kristų. Dauguma žinome, kad 1963 m. Nikosija buvo padalinta į dvi dalis: šiaurinę – turkišką ir pietinę – graikišką, o po 1974 m. Turkijos invazijos į salą visa šalis buvo atskirta siena tarp dviejų bendruomenių. Nikosija vienintelė pasaulyje padalinta sostinė. Tai labai skausmingas klausimas kipriečiams, kurių dauguma jau nesitiki, kad ši siena kada nors bus panaikinta. Pagrindinėje senamiesčio gatvėje buvome pasiekę pasienio punktą, tačiau nedrįsome patekti į turkišką pusę, nes mūsų vadovai negarantavo saugumo.
Visą Nikosijos senamiestį supa venecijiečių statyta gynybinė siena. Tai miestas, kuriame persipina senosios tradicijos ir šiuolaikinis gyvenimo būdas. Senamiestyje išlikę daug istorinių ir architektūrinių paminklų: bažnyčių, mečečių, muziejų.
Vienas pusdienis buvo skirtas išvykai į Larnaką, įsikūrusią ant jūros kranto. Tai vienas seniausių šalies miestų, kurį poilsiui renkasi ir lietuviai. Larnakos vizitinė kortelė – pakrantės promenada. Joje tarp amžinai žaliuojančių palmių gausu restoranų, kavinių ir užeigų, pro kurių langus galima pasigrožėti nuostabiu įlankos vaizdu. Šalia miesto įsikūrusiame sūriajame ežere, grožėjomės rožiniais flamingais, kurie čia apsistoja žiemai. Grįžę turėjome atlikti užduotį, susijusią su šia ekskursija.
Kovo 25 d. – graikų Nepriklausomybės diena. Prieš paskaitas turėjome galimybę pamatyti kipriečių šventinį paradą. Kolonoje pasipuošę šventinėmis aprangomis žygiavo universitetų studentai, koledžų ir gimnazijų mokiniai, jaunieji sportininkai, įvairių organizacijų atstovai. Visų mokymo įstaigų delegacijos nešė po 3 vėliavas: savo įstaigos, Kipro bei Graikijos vėliavas.
Kipras yra nepriklausoma valstybė ir, nepaisant to, kad gyventojai yra kilę iš graikų ir kalba graikiškai, jiems patinka, kai juos vadina kipriečiais, o ne graikais. Kipro gyventojai yra labai draugiški, pakantūs, malonūs, kartais emocionalūs. Jie labai vertina savo istorinę praeitį, kultūrą.
Įdėmiau pažvelgę į tradicinę Kipro virtuvę, nesunkiai galime pastebėti, kad joje maišosi graikų, turkų, armėnų, libaniečių, sirų, italų, prancūzų skoniai ir kvapai. Jų vaišių stalas yra sotus. Kavinėse siūlomi patiekalų rinkiniai, pradedant šviežiomis salotomis, vietine duona, kelių rūšių sūriais, pereinant prie kelių rūšių mėsos patiekalų ir baigiant desertais. Patys kipriečiai atvykėlius moko, kad „nereikia stengtis suvalgyti visko. Nereikia valgyti. Visko reikia tiesiog paragauti. Reikia mėgautis ir neskubėti“.
Pačiu laiku grįžome į Lietuvą: ir šv. Velykas spėjome atšvęsti, ir nepapuolėme į incidentą Larnakos oro uoste dėl egiptiečio užgrobto lėktuvo, kuris įvyko po 3-jų dienų nuo mūsų išvykimo.
Šis straipsnis atspindi tik autorių požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
Loreta Mazėtytė,
Asta Grimalauskienė,
matematikos ir IT mokytojos metodininkės
