Kovo 20-ąją švęskime Frankofoniją, švęskime prancūzų kalbą!

Kiekviena kalba žmogui suteikia naują vaidmenį. Tai viena iš priemonių, leidžiančių suprasti tautas ir jų kultūras. Le français (prancūzų kalba) leidžia išgirsti ne tik Didžiosios revoliucijos aidą, Molière, Balzac, Dumas (Moljero, Balzako, Diuma) pasakojimus, įžymiausių existentialistes (egzistencialistų) mintis, tačiau ir daugelio Afrikos tautų balsą. Kai kalbame apie Frankofoniją, kalbame apie vienas iš sėkmingiausių Europos valstybių – Šveicariją, Belgiją, Liuksemburgą, Monaką, Andorą… Taip pat ir apie tokias šalis kaip Kanada, Gvinėja, Nigeris, Malis, Marokas, Kamerūnas, Čadas ir t. t.Frankofonija mane žavi savo įvairove – tas pats sakinys gali skambėti visai kitaip au Canada et au Djibouti (Kanadoje ir Džibutyje), à Paris ou à Marseille (Paryžiuje arba Marselyje).

Gerai mokėdama le français (prancūzų kalbą) mokykloje A. Kamiu « Le mythe de Sisyphe » („Sizifo mitą“) galėjau skaityti originalia autoriaus kalba, o dalyvaudama „ERASMUS+“ projekte – su partneriais bendrauti jų gimtąja kalba. Mokydamasi prancūzų kalbos, atradau savo aistrą à la littérature (literatūrai), à la philosophie (filosofijai) et au cinéma français (prancūziškam kinui). Suprasdama prancūzų kalbą, galiu semtis žinių iš garsių Prancūzijos virtuvės šefų ir dalintis savo chef-d’œuvres de la cuisine francaise (prancūziškos virtuvės šedevrais) su artimaisiais.

Kiekviena kalba manyje išryškina skirtingas spalvas. Le français (prancūzų kalba) mane atskleidžia kaip menišką, mąstančią asmenybę, kuriai kiekviena detalė iš kasdienybės yra itin svarbi – kaip Amelijai iš Monmartro. Prancūzų kalba man reiškia daug daugiau nei pavieniai žodžiai, tai – dalis manęs tokios, kokia esu šiandien ir kokia būsiu rytoj.

Mintautė Berulytė, IV b klasės mokinė