Gimnazijos bendruomenė mini Adolfo Ramanausko-Vanago 104-ąsias gimimo metines
„Čia visai visai neskauda
Nei gyvenimo, nei laiko“ (Albertas Antanavičius)
„Čia visai visai neskauda / Nei gyvenimo, nei laiko“, – šios dainuojamosios poezijos kūrėjo ir atlikėjo Alberto Antanavičiaus eilutės įvardija laisvo žmogaus, kuriam Tėvynė yra neatsiejama nuo jo būties pati svarbiausia vertybė, apsisprendimą: herojišką ir principinę kovą už laisvę. Tokie dabar – kovojantys už savo laisvę – yra Ukrainos žmonės. Toks kiekvieno Lietuvos patrioto širdyje ir atmintyje yra mūsų tautos didvyris, Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Kovo 4 dieną gimnazijos bendruomenė minėjo Adolfo Ramanausko-Vanago, gimusio 1918 m. kovo 6 dieną, 104-ąsias gimimo metines. Ryte mokiniai pagerbė Lietuvos partizanų vado atminimą padėdami gėlių prie memorialinės lentos, Dainavos kino teatre kartu su kitų miesto gimnazijų mokiniais žiūrėjo dokumentinį-vaidybinį filmą „Mokytojas. Adolfas Ramanauskas-Vanagas“. Įdienojus aktų salėje gimnazijos bendruomenė, Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis, mero pavaduotoja Jurgita Šukevičienė, administracijos direktoriaus pavaduotojas Giedrius Griškevičius, A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir jos anūkas Arnas Jancevičius, Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas, Švietimo ir sporto skyriaus specialistė Edita Jurčienė ir kiti garbūs svečiai stebėjo poetinę-muzikinę kompoziciją „Aš visada į Lietuvą ėjau“. Pagal Alberto Antanavičiaus eiles scenarijų rengė lietuvių kalbos mokytojos Eglė Barysienė ir Aldona Butrimanskienė bendradarbiaudamos su muzikos mokytoja Jureta Šametienė, o kompoziciją atliko Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokiniai.
Sugiedojus Lietuvos Respublikos himną, renginio vedėjai II f klasės mokiniai Erika Peleckaitė ir Augustas Cibulskas kalbėjo, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas visai Lietuvai tapo partizanų kovos ir aukos simboliu: „Šio laisvo žmogaus pasiryžimas ir auka kiekvienam iš mūsų tarsi atveria istoriją, skatina ieškoti asmeninio santykio. Nugalėti laiką, negandas, priespaudą ir represijas geba ne visi – tik labai tvirtos valios ir tikėjimo asmenybės, kurioms Tėvynės laisvė yra aukščiausias siekis, užgožiantis net asmeninę laimę.“ Teigdami, kad kiekviena epocha turi savo herojus, renginio vedėjai pakvietė pagerbti Ukrainos tautą, dabar kovojančią už savo Tėvynės laisvę.
Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas susirinkusiems priminė gimnazijos istoriją, labai glaudžiai susijusią su mūsų tautos istorija: „Šiandien skaičiai mums yra labai svarbūs. Prieš 104 metus gimė Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Po šimto metų buvo surasti jo palaikai, po metų, kai jis gimė – 1919 m., prasidėjo mūsų gimnazijos istorija. Tuo metu Alytuje buvo įkurta keturmetė vidurinė mokykla, iš kurios vystėsi mūsų gimnazija. Taigi prieš šimtą metų buvo svarbus ašinis laikas mūsų valstybei, mūsų tautai. Toks jis yra ir dabar. Todėl labai svarbus susikaupimas ir kovų už laisvę prasmės pojūtis.“
Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis sakė, kad „šių dienų įvykių kontekste tokie renginiai yra labai svarbūs. Stebime tai, kas vyksta Ukrainoje. Ši šalis kovoja jau devintą dieną. Mūsų partizanai prieš tokią pačią armiją kovojo net devynerius metus – pradėję 1944 m., 1953 m. jie laikinai pralaimėjo, tačiau jų tikslas buvo pasiektas – 1990 m. nepriklausomybė buvo atkurta. Jie neturėjo ryšio priemonių, pasaulinio palaikymo, tačiau turėjo tvirtą dvasią ir žmonių vienybę, o to mums dabar labai trūksta. Todėl labai svarbu džiaugtis, kad mes galime dalyvauti tokiuose renginiuose kaip šis, ir suprasti jų reikšmę.“
Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė dėkojo mūsų gimnazijos bendruomenei už renginį ir galimybę gimnazijos erdvėse pajusti savo tėčio buvimo dvasią, nes čia Adolfas Ramanauskas-Vanagas, būdamas mokytojas, „ir subrandino pagrindinį savo gyvenimo sprendimą, kad Tėvynės laisvė yra valstybės, tautos gyvavimo pagrindas. Ir už laisvę reikia kovoti – ją susigrąžinti.“
Stebėdami kompoziciją „Aš visada į Lietuvą ėjau“ žiūrovai graudinosi: jautriausias širdies stygas virpino mokinių smuiku, akordeonu atliekamų nostalgiškų melodijų garsais, jauno brolelio laukiančios motinėlės ar mergelės skausmu alsuojančių rekrutų dainomis apipintos A. Antanavičiaus eilės. Jos apie viską, kas lietuviui sava ir brangu: namų ramybę – „trobelę prie laukinės grūšios“, meilę savo kraštui, kai upės „It kraujagyslės į širdį,/ Tikro dzūko širdį gula“, skausmą dėl Tėvynės likimo ir tvirtą pasiryžimą už ją kovoti – tvirtą Vanago, laisvės kario, skrydį. Poetinę kompoziciją vainikavo videoįrašas su 2021 m. Amžinybėn išėjusio partizano Juozo Jakavonio-Tigro atliekama patriotine daina, kurią užtraukė ir visi kompozicijos dalyviai, taip įrodydami, kad kovos už Tėvynę idėja, ginta partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, yra svarbi ir visada išliks svarbus pasiryžimas tą laisvę ginti.
Santa Marcinkevičiūtė, lietuvių kalbos mokytoja
