Andrija Petkevičiūtė: „Cirko, teatro ar performanso mokytojas prieš klasę nesukurs”

Susipažinkime: Andrija Petkevičiūtė (nuotr.), jauniausia Alytuje dirbanti mokytoja, dėsto kino meną Adolfo Ramanausko-Vanago mokykloje, taip pat, esant poreikiui, pavaduoja kolegas anglų kalbos pamokose. Nuo šio rudens dirba ir Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Jaunimo erdvėje. Andrija sako, kad jos gyvenime pasiteisino posakis „niekada nesakyk niekada“: „Neplanavau grįžti į Lietuvą. Nesitikėjau, kad būsiu mokytoja, nors mokykla mane visada traukė. Ir atsitiko taip, kad dabar jaučiuosi savo vietoje ir man patinka tai, ką darau.“

Saulė Pinkevičienė

„Mokytojų kambarys – šventa erdvė“

„Esu tikras „vanagų“ vaikas“, – sako Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos absolventė Andrija. Ir patikslina, kad šioje mokykloje mokėsi nuo 5 iki 12 klasės, dar iki jai tampant keturmete gimnazija, kurioje „mokiniai vos spėja sušilti kojas ir jiems jau reikia atsisveikinti“.

„Dabar esu kolegė su savo buvusiais mokytojais, klasės auklėtoju Jonu Baltrušaičiu. Tai – gana keistas jausmas, nes mokytojų kolektyvas beveik nepasikeitė, o reikėjo, kad jie pradėtų matyti manyje ne vaiką, ne buvusią mokinę, o kolegę. Prisipažinsiu, man buvo sudėtinga net į mokytojų kambarį įeiti, nes jis atrodė tokia šventa erdvė. Šis persivertimas buvo įdomus procesas ir įvyko ne per dieną. Kai studijavau Londone, grįžusi aplankyti šeimos į Alytų būtinai užsukdavau ir į mokyklą, aplankyti savo mokytojų“, – pasakoja Andrija.

Svajojo studijuoti kiną

Mokyklą Andrija baigė 2013 metais ir pasirinko kino studijas Londone todėl, kad Lietuvoje tokios plačios programos nė viena aukštoji mokyklą pasiūlyti negalėjo. Kitas alytiškės tikslas buvo išvykti iš Lietuvos. Tuo metu studijos užsienio šalyse buvo ant bangos, jas rinkosi dauguma Andrijos bendraklasių. Dabar, kaip pastebi pašnekovė, situacija keičiasi ir daugelis abiturientų renkasi studijuoti Vilniuje ar Kaune.

„Mano studijos buvo sudėliotos taip, kad per trejus metus mokiausi visų dalykų, kurių reikia kuriant kiną, o baigiau režisūros specializaciją. Studijos buvo įdomios, nors iš pradžių buvo labai sunku, visumoje džiaugiuosi tuo, ką studijavau. Ne, jas baigusi dirbau ne kūrybinį darbą, o barista kavinėje. Ypač prasidėjus kovido ribojimams, tai suteikė socialines garantijas, bet, žinoma, buvo ir kita medalio pusė – man norėjosi kūrybos. Kai turi išsilavinimą ir pašaukimą kurti menus, tai sėdi ir save grauži klausdamas – dėl ko buvo studijos ir pastangos?“ – pasakoja Andrija.

Grįžti paskatino mokytojai

Septynerius metus Londone gyvenusi Andrija sako, kad pasvarstyti apie grįžimą ir darbą mokykloje ją paskatino buvę mokytojai, su kuriais susitiko grįžusi namo atostogų dar kovido epidemijos metu.

„Mano mokytojai mane ne tik kalbino ateiti dirbti į mokyklą ir dėstyti teatrą, kiną, bet ir įkvėpė vilties, kad Lietuvoje dabar nėra taip prastai, kaip man atrodė išvažiuojant prieš dešimt metų. Pagalvojau: jei ne dabar, tai kada? Kovido epidemija, ribojimai Lietuvoje taip pat atrodė geriau nei Anglijoje, o ir Londone jaučiausi užstrigusi tam tikrame „patogume“, iš kurio jau norėjau išeiti. Nusprendžiau pabandyti, pagalvojau, jei nepavyks – grįšiu“, – prisimena savo apmąstymus.

Siaubo žanras – patraukliausias

Kino būrelyje, kuriam Andrija vadovauja Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje, jaunimas mokosi kurti kiną nuo idėjos iki išleidimo į ekraną. „Tai – ilgas ir sunkus procesas, kol filmas pasiekia ekranus, jaunimas prisipažįsta, kad dabar jau visiškai kitaip pradėjo vertinti kiną, nes iki tol neįsivaizdavo, kad tiek daug žmonių prisideda prie filmo atsiradimo“, – pastebi mokytoja.

Ji pasidžiaugia, kad gimnazistai yra labai kūrybingi ir turėjo sumanymą iškart sukurti net 7 serijų filmą, bet apsiribojo viena. Jis vadinasi „Seven deadly sins“, o jį pamatyti galima gimnazijos feisbuke ir „YouTube“. Filmas sukurtas anglų kalba, jo žanras – siaubo. „Tai yra du dalykai, kurių jaunimui nepiršau, bet ir neprieštaravau. Tiesa, šiemet paprašiau ieškoti kokios linksmesnės idėjos, be kraujo, tačiau siaubo žanras jiems patinka ir yra įdomus. Turbūt rinksimės psichologinio siaubo žanrą“, – šypsosi mokytoja.

Streikuoja, nes palaiko kolegas

Rugsėjį A.Petkevičiūtė pradėjo studijas Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje pedagogo kvalifikacijai įgyti ir šiuo metu yra prisijungusi prie mokytojų streiko. Jos motyvas – palaikyti vyresniuosius kolegas, kurie dešimtis metų dirba švietimo sistemoje ir aiškiai sako, kad joje ne viskas yra gerai. 

„Nedideli atlyginimai, didžiulės klasės, darbui su specialiųjų poreikių vaikais padėjėjų nėra, su tuo susiduriu ir kaip neformaliojo ugdymo mokytoja. Manau, kad mokytojai privalo apginti savo poziciją. Tiesa ta, kad nė vienas, o ypač jaunas mokytojas šiandien neina dirbti į mokyklą dėl atlyginimo, nes yra daugybė vietų, kur užsidirbti galima lengviau“, – įsitikinusi Andrija.

Ji džiaugiasi, kad pavyksta rasti bendrą kalbą su mokiniais, o Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje negirdėti tokių incidentų, kaip kitose mokyklose – mokinių įžūlaus elgesio, atvirų  konfliktų su mokytojais: „Būrelio metu bendraujame gana laisvai, man smagu, kai mokiniai šypsosi, džiaugiasi procesu. Kai studijavau Londone, dėstytojai akcentavo, kad esame lygūs, žinoma, bendravimas buvo grįstas abipuse pagarba. Taip ir mokykloje, negalima leisti mokiniams elgtis su mokytoju, kaip jie nori, bet ir susiraukusio, save iškeliančio mokytojo irgi nereikia.“

Andrija šypsosi: „Taip. Pasitaiko, išgirsti klausimą: „O kur mokytoja…?“ Nors išvaizda ji nelabai skiriasi nuo savo mokinių, tačiau jokių problemų dėl to nekyla, pavyksta susitarti ir sutarti visai neblogai.

Kaip mokytojui nukonkuruoti telefoną?

Kas ginčytųsi – problemų šiuolaikinėje mokykloje daugybė. „Mobiliųjų telefonų problema yra vienas tų dalykų, apie kuriuos reikia kalbėti. Gimnazijoje turėjome diskusiją ir paklausėme mokinių nuomonės: ką reikėtų daryti, kad pamokų metu jie nenaudotų telefonų? Atsakymas buvo „tegul pamokos būna įdomesnės“. Bet kaip mokytojui nukonkuruoti telefoną? Kaip žmogus, kuris visą laiką sėdi telefone, aš esu už tai, kad per pamoką telefonai turėtų būti padėti. Nebent yra užduotis, kuriai reikia telefono. Kolegė lankėsi pamokoje Skandinavijos mokykloje, kur ant sienos yra specialus įtaisas, į kurį sudedami prieš pamoką visi telefonai“, – sako pašnekovė.

Andrija yra įsitikinusi: cirko, teatro ar performanso mokytojas prieš klasę nesukurs. Neįmanoma konkuruoti su telefonu, kuris leidžia vaikui savo rankose turėti visą pasaulį: „Atsimenu, kad mano mokyklos laikais bet koks bandymas iš kišenės pamokos metu išsitraukti mobilųjį telefoną baigdavosi tuo, kad jis atsidurdavo mokyklos direktoriaus stalčiuje.“

Pakviesti jaunimą – iššūkis

„Mano profesija yra kinas, bet po studijų kol kas neatradau istorijos, kurią man reikėtų papasakoti kino formatu. Šiuo metu daugiau užsiimu fotografija, filmuoju ir padedu draugams jų projektuose“, – pasakoja Andrija. Nuo šio rudens ją taip pat galime sutikti Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos Jaunimo erdvėje, kur ji dirba bibliotekininke-edukatote: „Fantastika, kad toks dalykas egzistuoja. Tai vieta, į kurią jaunimas gali ateiti ir naudotis technologijomis, žiūrėti filmus, žaisti žaidimus, su draugais smagiai praleisti laiką. Ir visa tai – nemokamai. Keista, bet iššūkis yra būtent pakviesti jaunimą į šią erdvę, nors veiklų sugalvojame įvairiausių ir jas viešiname socialiniuose tinkluose“, – pastebi pašnekovė. Taigi, kas įdomu jaunimui? Pašnekovė sako, kad esminis dalykas yra tai, kaip viskas greitai keičiasi: „Su socialinėmis medijoms ateina tiek daug naujovių ir įdomybių, informacijos, kad nespėji pasigauti ir jau pradingo. Turi spėti įšokti į tą mažą langelį, nes tas dalykas, kuris populiarus šiandien, kitą rytą gal ir neberūpės. Šis iššūkis nuolat kyla ir man, nes dirbu su jaunimu. Kaip jį įveikia amžiumi vyresni mokytojai, man sunku ir įsivaizduoti.“

Publikuota „Alytaus Naujienos“ Nr. 115 laikraštyje spalio 12 d.