Sugrįžtame mintimis. Knygos ,,100 laiškų mokyklai“ pristatymas
Ramybės paslaptim alsuojaparkas,
Mokyklos taką lapais papuošė klevai,
Rūkai išėjo pasivaikščioti už Nemuno…
Ir tu kadais kas rytą tuo taku ėjai.
Izabelė Skliutaitė-Navarackienė
Alytaus gimnazija, pirmasis Dainavos krašto šviesos žiburys, švenčia savo 100 metų jubiliejų. Dar 1919 metų pavasarį Švietimo ministerija patvirtino, kad Alytuje reikia įsteigti vidurinę mokyklą, kuri ir pradėjo veikti tų pačių metų rudenį. Iš šios mokyklos, tarsi iš vieno kamieno išaugo dvi tvirtos šakos – tai dabartinės Dzūkijos mokykla ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.
Šventinių renginių savaitę Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje vyko knygos ,,100 laiškų mokyklai“ pristatymas. Tai dar viena graži dovana šimtametei gimnazijai. Renginio pradžioje gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Dragūnienė teigė, kad idėja išleisti šią knygą gimė šiek tiek daugiau nei prieš penkerius metus. Garsiai apie šį sumanymą buvo paskelbta minint Alytaus gimnazijos 95-ąsias įkūrimo metines. Pavaduotoja sakė, kad dažnai matydama į mokyklą pas savo mokytojus grįžtančius mokinius, kartais sulaukdama jų laiškų suvokė, koks tai didžiulis turtas, neišnaudotas potencialas, tai galimybė iš mažų detalių sudėlioti mozaiką, atkurti mokyklos istoriją, regėtą pačių dalyvių akimis. Visų pastangomis knyga išvydo dienos šviesą, todėl pavaduotoja visiems nuoširdžiai padėkojo už tai, kad rado laiko aprašyti gražiausią savo gyvenimo tarpsnį – jaunystę, mokslo draugus, mokytojus ir pamokas plačiąja prasme.
Lietuvių kalbos mokytoja Eglė Barysienė, viena iš knygos sudarytojų, dėkojo visiems rašiusiems už ypatingą dovaną, nes darbas prie šios knygos suteikė gyvenimui mokykloje naujos prasmės, o kasdienybei įkvėpimo. Mokytoja teigė, kad laiško žanras knygoje buvo įprasmintas ne visai tradiciškai: kai kurie tekstai – tai seniai Anapilin išėjusių mokytojų ir mokinių prisiminimai. Itin džiugu buvo rasti Dzūkijos mokyklos archyvuose pirmosios gimnazistų laidos, baigusios mūsų mokyklą 1927 metais, prisiminimus. Apie mokyklos kūrimąsi, plėtrą, sėkmes ir nesėkmes bylojo ir skirtingu metu gimnazijai vadovavusių direktorių užrašyti įspūdžiai. Bet didžioji dalis tekstų – laiškai tikrąją to žodžio prasme. Laiškai, kuriuos rašė skirtingų laidų abiturientai, mokykloje besimokę ir į ją sugrįžę dirbti mokytojai. Emocijas, prisiminimus, kreipdamiesi į savo mokyklą, išreiškė ir mokytojai senjorai. Žinoma, didžiausias knygos skyrius – mokinių laiškai. Visų vienodai svarbūs – nuo mokyklą prieš daugelį metų baigusio akademiko, vaikus auginančios mamytės ar tik ką gimnaziją baigusio jauno žmogaus, dar tebeieškančio savo kelio. Džiugu, kad sulaukta laiškų ir iš užsienio, net tolimosios Brazilijos: buvęs mokinys pasiguodė, kad lietuviškai nerašė jau 20 metų, bet vis tiek sukūrė puikų tekstą, skirtą ne tik savo mokyklai, bet ir visai tuo metu mūsų išgyventai didžiojo tautos prabudimo akimirkai. Ši knyga tarsi pranoko lūkesčius, nes iš pirmo žvilgsnio atskiri tekstai susidėliojo į prasmingą, vientisą mūsų gimnazijos istoriją. Dailės mokytoja Dalia Adukevičienė apibūdino knygos viršelio ir viso knygos estetinio vaizdo idėją – laiškai viršelyje tarsi primena dažnai mokykloje lankstomus lėktuvėlius, jie išreiškė ir skrydį, ir norą sugrįžti atgal.
Po to patys drąsiausi gimnazijos mokiniai atliko savo muzikinį kūrinį taip, kad iš tiesų turėjo išsisklaidyti visi demonai, apsupę mūsų Alytų, o gimnazijos mokytojos perskaitė gražių ištraukų iš laiškų. Šią kompoziciją, pavadinę „Sugrįžtame mintimis“, knygos pristatymo šventei ruošė mokiniai, bet dėl ekstremalios padėties Alytaus mieste mokytojoms teko pakeisti mokinius.
Audronė Moisienė, viena iš laiškų autorių, paprašyta pasidalinti savo mintimis apie knygą, sakė, kad nebūna namų be dūmų – visko buvo ir mokykloje, tačiau po daugelio metų norisi kalbėti apie gerus dalykus. Laiško autorė teigė – tai buvo proga suvokti, kad Alytaus gimnazija vienija įvairių kartų mokinius. Mokytoja Edita Bolienė prisipažino, kad iš pradžių dvejojusi, ar turės skaitytoją tokie tekstai, bet jau įsitikino, kad knyga tikrai netaps tik dar vienu greitai pamirštamu proginiu leidiniu, nes jau ir savo šeimoje sunkiai sekėsi knyga pasidalinti. O mokytoja Ramutė Volkuvienė pasidžiaugė, kad pažinojo, mokė ir auklėjo daugelį laiškų autorių. Savo prisiminimais pasidalinusi Elena Kunčinienė teigė, kad visuomet smagu sugrįžti į savąją mokyklą, smagu pamatyti, kaip gimnazija gražėja.
Šiltą susitikimą apibendrindamas gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas pasidžiaugė, kad šis nemažos apimties, labai estetiškas leidinys džiugina ir akį, ir širdį paglosto. Gimnazijos vadovas, prisiminęs mūsų šimtametės mokyklos istoriją, paragino kartu kurti jos ateitį.
Eglė Barysienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
