Fotonovelė
Geismas
Mano plačios akys žydi kaip ugnies žiedai
(V. Mačernis)
Mano kambario lubas netikėtai pakeitė tirštas, vakarėjančią girią primenantis dangus, įkalintas žalioje tyloje…
Ir štai… sėdžiu ant kelmo, šalto ir nebylaus, o gal tysau vos vos ribuliuojančio girios tvenkinio paviršiuje, apsupta milžiniškų medžių, ir vietoj kambario lubų matau tirštas jų viršūnes. Mano ausys gaudo mažyčius, klajojančius miško garsus, vėjo blaškomus, jie drauge su mano alsavimu ima kurti valso melodiją – keistą, net mistinę, primenančią vaiduoklio šokį. Ir nieko aplink – tik vaiduoklio šokis.
Širdis ima stingti, apimta keistos, ką tik užplūdusios baimės. Bandau dar mąstyti, atsakyti į klausimą – ar aš čia, į šitą mistinę tylą, kurioje vos girdėti keista melodija, tikrai patekau visam laikui? Negi beliko prisiglausti prie griūvančių rūmų (medžiai tarsi rūmai…griūvantys, nusvirusiomis vaiduoklio rankomis). Gal kažkada jie buvo didingi, karališkai žaliuojantys? Ar aš čia visam laikui…apsupta ošiančių Hado dvasių? Atsistojusi ėmiau klajoti po purias samanas – kaip tie garsai, kaip lengvas vaiduoklis.
Ir staiga degančiomis akimis pro tirštas viršūnes aš pažvelgiau į dangų. Ir pajutau, kad niekada nenurimsiu, nes mane kankina mintys, lyg bitės, susispietę galvos lizde… Nenurimsiu, bet dabar taip troškau pavasarinio gaivaus ryto, šiltų artimo akių. Taip troškau lengvai atsiplėšti ir pakilti… Bet ar to nusipelniau? Paguldžiusi savo permatomą kūną ant minkšto kilimo, vėl išvydau kambario erdvę, paskandintą ramios nakties tamsoje. Vaiduoklio melodiją ir begalinį nerimą sapno šalyje paliksiu tik trumpam… Dabar apkabinimo geidžiau taip, kaip žemė per sausrą geidžia lietaus…
Tekstas ir nuotrauka siejami su Vytauto Mačernio ciklo „Metų sonetai” 20 Rudens sonetu.
Ugnė Gudaitytė, III b klasės mokinė
