Senoji mokykla

Myliu ją savo devyniasdešimt septynerių senolę, savo prosenelę, mamos senelę. Labai džiaugiuosi, kad ji dar gyva, juk visko būna, ne kiekvienam lemta sulaukti šimto. Ji santūri, mažakalbė, daug dirbanti. Nors kalba mažai, tačiau daug galima išskaityti iš jos raukšlėto veido, ypač iš jaunystės blizgesį praradusių akių, pavargusių rankų. Ne visi mes, jos palikuonis, pateisinome senolės lūkesčius, tačiau ji mus myli besąlygiškai, nori žinoti kaip kam sekasi, kas ką planuoja gyvenime veikti, mūsų džiaugsmus ir nesėkmes. Džiaugiasi ji santūriai, liūdi taip pat, bet visada randa paguodžiantį žodį ir visada laukia.
Myliu ir kitą senolę. Ji ne ką jaunesnė už mano prosenelę, šiemet jai sukaks devyniasdešim treji. Gyvena ji Birutės gatvėje, Alytuje. Man ji labai graži, juk graži būna ne tik jaunystė. Ji inteligentiška, daug išgyvenusi, kaip ir mano prosenelė, mačiusi karą, praradusi daug artimų žmonių, ilgesingu ir atlaidžiu žvilgsniu kasdien žvelgianti į parką. Keitėsi jos vardai, bet savo esme ji visada buvo žinių, jaunų žmonių tobulinimo šventove.
Toks jausmas ir apima žiūrint į ją, kad žiūri į šventovę. Tikrai nežinau ar visi tą jaučia, galbūt tik tie, kurie čia mokėsi. Man ši mokykla ypatinga. Joje mokėsi kelios mano giminės kartos, galiu tvirtai sakyti, čia-mano šaknys. Šiemet aš ir mano draugai jau abiturientai. Liko visai nedaug ir iškeliausime kas kur, o šaknys liks čia, čia visada bus mūsų mokykla.
Visą laiką skubėjom ir nebūdavo progos atidžiau pažvelgti jai į veidą. Kai artėja atsisveikinimo su ja laikas, dažniau pasižiūriu, dar neišėjau, o jau jos ilgiuosi, kažkaip keistai, į ateitį ilgiuosi. Nors besimokydama daugiau laiko praleidau vadinamame priestate, kur ir yra visas mokyklos organizmas: protas – direktorius, širdis – mokytojų kambarys su visais mokytojais, atskiri organai – klasės, tačiau mokyklos siela yra senajame pastate. Ją galima pajusti vaikštant senais tamsiais koridoriais su medinėmis grindimis, lipant laiptais į aktų salę.
Į daug rimtų klausimų atsakė mokyklos devyniasdešimtmečiui išleista knyga „Senosios mokyklos dvasia“. Apie jos gimimą, gyvavimą, didžius žmones, kurie čia dirbo, daug gyvenime pasiekusius buvusius mokinius. Daug žinių sukaupta mokyklos muziejuje. Manau, kad ir manoji karta įspaudė savąjį pėdsaką.

Mūsų šiandiena – labai tikri žodžiai iš praėjusiame šimtmetyje šią mokyklą baigusio Alberto Antanavičiaus sukurto Mokyklos himno:

„Čia – šalia parko – lyg apvaizda,
Tik daug tikresnė nei tikra,
Mus nuo pikto ir klystkelių saugo
Mūsų mokykla.“

Karolina Žukauskaitė,
90-os laidos abiturientė