XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Stichiškos, beprotiškos jėgos griauna įprastą gyvenimą kaip kortų namelį, o žmogus be jokių priedangų turi mokytis išlikti jų akivaizdoje. Ir lieka tik grynos žmogiškosios vertybės: ar tu jas renkiesi, ar pasiduodi nežmoniškai jėgai. Šis laikas iš Lietuvos žmonių pareikalavo „nors žūti, bet žūti garbingai“, tvirtai žinant, kad tautų istorijoje daugiau šansų turi atgimti tas, kuris žūva besipriešindamas, negu tas, kuris pasyviai pasiduoda likimui. Herojišką ir principinę kovą už laisvę pasirinko mūsų tautos didvyris, Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.